sveikos
pavydziu toms kurios budamos sugyventines laimingos... mano mergaitiska svajone buvo apsigyventi tik susizadejus...taciau nieko neisejo
jau ilgiau nei 2 metai kaip kartu gyvenam o suzadetuviu kaip nera taip nera... apsigyvenom nes taip buvo pigiau, visad budavom kartu, tai tiesiog dvieju butu neapsimokejo nuomoti... kas padaryta tas padaryta... kartais noriu vestuviu ir net labai, kartais bijau, kartais buna situaciju kad labai dziaugiuosi jog dar neistekejus
nieko nebesuprantu... o kad nepasipirse tai jauciuosi blogai, taip skudurus sumete ir gyvenam, kazkaip nekaip,purvinai jauciuosi, tuo labiau kad buvau aukleta kitaip... kartais jisai kalba apie vestuves, tai lyg sekancia vasara jau noretu, bet apie pirslybas tik tiek kad jo kraste tai nepopuliaru- kazkaip kvailai skamba... atrodo jei pasipirstu tai galeciau pradeti vestuvias planuoti o cia nieko konkretaus ir neaisku ir pati nezinau ko noriu, kazkokia nesamone... noriu as ir to zieduko
ir nepigaus, dziugina akis tokie ziedukai
tuo labiau kad tokie ziedeliai nesimeto
... jei vyrai gali kisti i savo masinas tai manau gali ir mums padovanoti nepigu ziedeli
visko cia jum prirasiau, kokia isvada apie mane padarytumet
...tokia pasimetus ir liudna jauciuos
P.S. kartais atrodo jei siemet nepasipirs tai taip niekad ir nepasipirs, senmerge nesinori likt, vaiku ir norisi, tai gal reikia skirtis..bet myliu as ji... kazkokia nesamone
Man tai kažkaip nuoširdžiai keista, kad gyvenant su žmogum jaučiamos nuoskaudos dėl vestuvių, piršlybų... O tai Jūs negalit pasikalbėt vienas su kitu ko tikitės, kaip ateitį įsivaizduojat? Ar čia kažkokia tabu tema, kuria su artimiausiu žmogum kalbėtis negalima