Sugyventinė (nu kaip man nepatinka šitas žodis, taip ir stovi akyse alkoholikų pora

) jau esu sėkmingai daugiau, nei 7 metai. Vestuvių dar visai neplanuojam, apie vaikus jau svajojam. Prieš kelis metus dar "gazdindavom" vienas kitą visokiais "paliksiu, išsiskirsiu". Pagaliau suaugom

Esam tokia pati šeima, kaip ir susituokę. Visko būna, pasipykstam, bet jau santykiais nežaidžiam. Žinau, skirtumėmės, išliktumėm abu žmonėmis. Tikrai be teismų ką reik pasidalintumėm. Man to užtenka. O ko daugiau ir norėti, kai turi mylimą žmogų? Kažkaip paskutiniu metu sutikau daug "pavydžių", kai vestuvės buvo tarsi prisirišimas žmogaus prie savęs ar "iš reikalo". Tik kad jei nelabai kas gero iš santykių, tai nepadės nei vestuvės. O jei viskas tvarkoje, tai lygiai taip pat bus tiek susituokus, tiek ne. Jau taip atsibodę aplinkinių klausimai "kada vestuvės". Nu kam jos?
Papildyta:
QUOTE(Gatasalvaje @ 2010 07 29, 18:23)
Ir manau kiekvienai moteriai reikalingas uztikrintumas - santuoka. Apie kuri ir as svajoju vis dar...
O ką užtikrina vestuvės? Kad mylės ir neišduos? Bus šalia tiek bėdoj, tiek džiaugsme? Jei du žmonės gerbia vienas kitą, myli, rūpinasi ir t.t. ir t.t. tai tos vestuvės tik žiedai, išlaidos ir pasikeitusi pavardė. O jei nėra kažkas poroje vertas pasitikėjimo, tai gali pašikt ir apsiženijus (aišku, gal kažkiek mažiau, bet..). Tai mano nuomonė