Globėjai vienykitės

Kažkada ir aš panašiai maniau, todėl labai tave suprantu! Mano dukrai - beveik 19 metų, ir nemanyk,kad visas mūsų gyvenimas buvo žvaigždėm klotas! Sūnui - 11 metų, bet jis su mumis nuo 6,5 savaitės ir jo auginimas visai kitoks. Vaikas jis kol kas daugeliu atžvilgių tiesiog auksinis. Nors charakteris.... ojojoi... Bet puikiai mokosi, jokių negerų elgesio požymių. Su dukra padariau nemažai klaidų,todėl ir rašau. Gali turėti savo neklystamą požiūrį, tai kiekvieno teisė, tik jis deja, nepadeda. Nors stiprus charakteris tikrai padeda, nes vaikai jaučia,kam ant galvos galima "kakoti", o kam ne. Aš irgi stipriu charakteriu nesiskudžiu , bet sakau, kam iš esmės nepritariu. Negaliu pritarti tavo vaiko pastatymui į "jo vietą". "Jei nedarysi to, tau bus taip!!!" Nes vaikas su tavim sutikdamas iš tiesų tau meluoja. Jis nėra savim, nes žino, kad jam bus blogai, jei prieštaraus. Kartais taip elgiamės ir mes, suaugusieji. Aš nieko, žinok, irgi nepaprasta neišgalvojau, tik tartis su vaikais, leisti jiems pajusti savo vertę, kad jie nesijaustų mums pašaliniai. Manau,kad emocijų slėpimas - paslėpta bomba. Dabar tu mergaitę gali grąžinti iš kur parsivedei, bet jei mergaitė pasirodytų protingesnė už suaugusius (o tai labai realu), ji gali tau žiauriai priminti viską tolimoj ateity, tada kai tu visai to nesitikėsi. Mes žiauriai išgyvename, jei mus laiko "antrarūšiais, kitokiais, nevertais". Visi mes jaučiamės labai visko verti... Vaikas iš globos namų ne išimtis.

Iš anksto labai atsiprašau, jei ne laiku ir ne vietoj mano pasisakymas, nes aš nei globojama (įvaikinta) buvau, nei asmeniškai kitokios patirties turiu, bet... Nu buvo ir man paauglystės pradžioj, kad kelis litus iš mamo nukniaukiau (ir ne vieną kartą ). bet tėvai niekuomet negrąsino, kad išmes iš namų Nesuvokiama man tai... Man buvo skirta reali bausmė ( nu žinoma, po visų pokalbių ir kitų lia lia) - negausi pinigų (dienpinigių) tiek ir tiek laiko. Ir tos bausmės (tuo pačiu ir žinojimo, kad po tų įvykių kurį laiką tėvai pinigus piniginėj iki cento susiskaičiuodavo) visiškai pakako. Suprantu, kad vaikai ir situacijos skirtingi ir kad apie vaikus iš vaikų namų žinau palyginus mažai, bet... dar prisimenu save kaip paauglę, net ir vyresnę nei dvylikos. Žiauriausia, ką gali pasakyti tėvai - tai "mes tavęs atsižadėsim" Jei man, dukrai tai visuomet būdavo žiauriausias galimai įmanomas tėvų pasakymas, tai kaip turėtų jaustis "ne biologinis" vaikas, net bijau įsivaizduoti...

Dar kartą sorry, jei įlindau su savo nuomone ten, kur man nederėtų

Šaunuolė Geriau nepasakyčiau. Mąstau lygiai taip pat. Pritariu visiškai.

žinot, turėjau trupučiuką patirties su didesne mergaite, kai parsiveždavau savaitgaliais. Ir jei neturėčiau tos patirties nesuprasčiau tų kurie globoja didesnius vaikus ir turi problemų. Jau kokį trečią kartą parsivežus ją , ji pavogė sūnaus žaisliuką, net ne žaisliuką, tokį menkniekį, bet esmė kad vogė ir labai gudriai, susisuko į savo džemperį, būčiau net nemačiusi, kai nuėjo į tualetą prieš važiuojant į vaikų namus, aš paėmiau tą džemperį, kad nepamirštų, jis išsivyniojo ir tas daikčiukas iškrito. Prieš tai pirmą kartą, sako, (pas mus daug pliušinių daiktų) aš pasiimsiu kai nematysit, sakau, ne taip negalima, paprašyk kurio nori, tai padavonasiu, ir padovanojau, bet mintyse ji jau brandino vagystę. Skaudžiausia, kad po to jau nepasitikėjau ja, jau reikėdavo sekti, nes papuošalai sovi atvirai, viskas atvirai, va tas nepasitikėjimas ir ėdė mane. Tai sunkiausia. Per žema kiekvieną kartą išpurtyti kišenes, negaliu taip žeminti vaiko, bet ir tvirtai jaustis irgi negaliu. Būdavo pasiima kokią grandinėlę ir laiko , laiko, sakau na pažiūrėjai, jau gal einam, po kiek laiko ji vėl prie papuošalų dėžutės sėdi. Sakydavo, kad vaikų namuose neduoda cukraus prie arbatos, įpildavau maišiuką, pasirodo gražiai melavo, o kam to reikėjo. Kai pakišo po vandeniu ežere sesers mergaitė, pasitikėjimas visai išgaravo, tuo labiau kad ji nepaaiškindavo kodėl taip elgiasi. Kalbėjau, prašiau pasakyti, kodėl, juk tai jau ne juokai. Tokio elgesio nei pateisinti, nei toleruoti negalėjau. Tiesiog ji pavydėjo, bet vistiek jau negalėjau jaustis laisvai, drąsiai. Bijojau, jei kas atsitiks ji gryž į vaikų namus ir gyvens toliau, o kaip gyventi reikėtų man. Džiaugiuosi, kad tada neapsiėmiau jos globoti, tikiuosi, kad nepadariau jai žalos, nes ji jau didelė ir žinojo, kad aš ne jos globėja, o tik pasisvečiuoti atvažiuoja savaitgaliais. Dabar daug kas pasakytų, kad reikėjo dirbti su vaiku, reikėjo bandyti pakeisti, bet aš prisipažinsiu neturiu nei jėgų tiek, nei sveikatos, nei laiko, nei pagaliau gal ir noro.
Todėl kai dabar išgirstu jog grąžina globėjai tikiu, kad jie tą sprendimą priima nelengvabūdiškai, bet viską apsvarstę, viską išbandę, nematydami kitos išeities.

būtent, tiesiog nereikia žiūrėti į savo globojamus vaikus per paidinimo stiklą ir matyti, įžvelgti ten tai ko nėra.
Tiesiog nereikia pamiršti tai jog jie tik vaikai, ir nėramums lygus nei protu, nei išmintim, nei fizine jėga galų gale. Vėlute, manva skaitant taip atrodo , kad tu pirma traukinio bėgi ir tiesiog programuoji visasa savo bėdas iš anksto. Dar neatsitiko- o jau. Kodėl???? Tu galvoji, kad vaikai kuriems yra leidžiama daugiau nei pas tave būtinai kažką užspardys, bus banditai? Nugi negi daugiau nieko nežinai- arba baimė, arba diržas. Tau atrodo jog nieko jai netrūksta, o gal trūksta- gal tai yra pagalbos prašymas, dėmesio prašymas. Tai labai dažnas reiškinys, ir labai būdingas prašymas. Labai atsiprašau, aišku, bet nesijaučia iš tavęs jokios meilės tai mergaitei, jei ką rašai tai nuoskaudos ir nepasitenkinimas. Nu negi tas vaikas nieko gero nenuveikia, galų gale gal ji labai nušluosto dulkes gerai, gal lovą pasikloja. Dar kažkas. Ieškok pozityvumo tame vaike.Paragintoji yra visiškai teisi sakydama, jog užslėptos, sutaupytos emocijos grįžta bumerangu, bet tai grįžta tam pačiam vaikui, juk ne iš kažkur atsiranda ir psichinės ligos. Jos iš čia, iš neišleistų, sutaupytų emocijų. Duksis irgi ką nors daro ne taip, aš jam aiškinu, paskui klausiu- supratai kodėl tu dabar negausi to ar ano- neisi į teatrą, ar kiną, į Išdykėlių salą. Dažniausia atsako - ne. Įsižeidžia ir tiek. O paskui kai jau ataušta sako aš supratau ką dariau negerai. Girdi viską. Kiekvienas kitoks aišku, bet man nėra svarbu kažkokie kaltės prisipažinimai ir man pagarbos prisiekimai. Aš žinau, kad jis mame myli ir gerbia, ir dar bala žin ką daro. Šiandien susipykom dėl grojimo. Aš jį išbariau, jis barėsi atgal, po valandos atėjo su klausimu- o visos mamos visos kaip tu? Visos sakau, vaikeli visos jis man sako nu tada vaikai turi pačias geriausias mamas pasaulyje . Buvo juokinga, et nesijuokiau. Jis apskritai pas mane filosofas. O linksmiausia dalis viso to yra, kad jis "mokslines" žinias iš multikų semiasi pvz. per "Nežiniuką" rodė, kad Mėnulyje gyvena kiti žmonės, dabar gimtadienui nori teleskopo- Dievą pamatyt nori . Oj arba einam sisterna važiuoja- kas vidui, benzinas. Mama kaip jis ten patenka? Nu aš jau sakysiu, ojis man palauk- gal aš pats žinau . Čia keturmetis jis buvo. Knygą apie posakius ir išfilosavimus gallima rašyt- niekuo neatsiliks nuo "Kodėlčiaus".
Jis emociškai laisvas pas mane, ir man tai ypatingai svarbu. Ir dar, vaikams reikia daugiau viskasm apsvarstyti, kad suprastų kur ir kodėl tas elgesys netikras.
Turiu prieš akis pavyzdį, kur vaikai gyveno su uždraustom emocijom, ilgai gyveno. Matau kaip klojasi tas jų susaugusių gyvenimas, kaip paauglystė klojasi. Kaip ta baimė stingdo vaikus, kaip trukdo gyventi, gaų gale kaip neleidžia apskritai įsitvirtinti tam gyvenime, koks didžiulis nepasitikėjimas savim , koia baimė tuos žingsnius savo žengti.

Alfija Mano džiaugsmas labai panašus į tavo Duksį. Aš labai noriu, kad jis man išsakytų savo emocijas ir tiesiog kaifuoju, kai jis dalinasi savo įspūdžiais mokykloje, guodžiasi, džiaugiasi...

Velute, norėčiau paklausti, o kodėl jūs ėmėt globoti tokią didelę mergaitę? Ar ne todėl, kad su didesniu vaiku rūpesčių mažiau? Šiaip tų rūpesčių gerokai daugiau, tik iš pradžių to nesimato. Atleisk, aš tikrai nenoriu tavęs įžeisti. Manau, kad tu gal pyksi, nepritarsi, bet pritariu Alfijai, kad meilės mergaitei iš tavęs nesijaučia. Šiaip aš suprantu, kad dar ypatinga meilė tavo širdy gal ir negali degti, nes tiesiog priprasti, suprasti ir pamilti didelį, jau daugeliu prasmių susiformavusį vaiką nelengva. Juk vaiko pagrindai (atsiprašau už nelabai tikslų išsireiškimą) padedami iki 3 metų. Imant globoti didelius vaikus reikalingas ypatingas pasiryžimas. Kuo didesnis vaikas, tuo labiau gali būti pažeistas. Labai suprantu Dar. Tikiuosi, kad tokie atvejai gana reti, kai vaiko agresija prasiveržia taip nevaldomai, kad jis gali pasielgti taip žiauriai, kaip Dar aprašė. Tu pirmiausia puolei mergaitę auklėti. Bet kiekvienas žmogus visų pirma trokšta būti mylimas. Aš suprantu, kad nelengva jums visiems ir sakau, kad nesiryžčiau imti globoti tokio didelio vaiko, nes tiesiog žinau, kad galiu nepajėgti jo atšildyti. Aš saviškę šildžiau nuo 3 metų... Sunkokai šildžiau... Ar pavyko - parodys gyvenimas.

Manau, kad tau nebus lengva ir iškils daug negerumų, tai yra jaučiama iš tavo rašymų. Bet jei tu nepriimsi patarimų, jei tik norėsi išgirsti kokia esi gera, kad apskritai globoji ir matysi vien tik vaiko klaidas - tau bus labai sunku. Aš visai nesijaučiu gera, kažkuo ypatinga, nors ir man oi, kaip norisi, kad vaikai mane vertintų, pripažintų, JAUSTŲSI dėkingi. Taip taip, jaustųsi, o ne tik atrodytų, nes jei vaikas norės pataikauti, jis suvaidins bet ką, tik tai ne ilgai truks. Aš visada kratausi aplinkinių pagyrų man kaip žmogui, auginusiam, auginančiam ir mylinčiam du nebiologinius vaikus. Kaip tik giriu, kokie jie ypatingi ir kaip man pasisekė. Dar kartą sakau, kad rašau visas savo mintis labai jautriai tavo ir visų kitų atžvilgiu nusiteikusi, labai nenorėčiau, kad skambėtų kaip pamokymai, bet rašau taip kaip moku. Kaip jau nuskamba - nežinau. Manau, kad kiekvienai mamai ir globėjai pirmiausia reikia dirbti su savim ir kartais matau, kad tėvams reikia pagalbos, o ne jų vaikams. Sakau tai ir profesine prasme. Džiaugiuosi, kad priėmei vaiką į savo namus, labai linkiu jums visiems sėkmės, todėl ir rašau... Jei visos čia tau tik pritartų, manau, kad tai tik pablogintų situacijas. Viliuosi, kad "paimsi" ir panaudosi ir kitokią, o ne tik tavo nuomonę. Mušti tokį didelį vaiką apskritai labai žalinga. Ji nedovanos už tuos kirtimus per "zūbus" kaip rašai... Tau tik atrodo, kad pastatai ją į vietą. Bet man toks smurtas tolygus kai vyras smurtauja prieš moterį. Jis irgi "stato" ją į savo vietą. Nu negalima gi neiti pirmyn ir elgtis kaip mūsų seneliai, ne baudžiavos laikai, kad mojuotume vaikui per veidą kaip samdiniui ir dar su pasididžiavimu rašytume apie tai viešai. Mažas vaikas yra mažas... Ir gal tas pliaukštelėjimas dar kitaip atrodo. O čia... Jei pasiskųstų tarnyboms dar ir bėdų sulauktum. Teisme dėl tėvystės teisių apribojimo mano 10-metės mergaitės teisėjas paklausė ar nepakėlė rankos prieš tave naujoji mamytė???...

Vėlute, tu kada nors iš šalies matei kaip atrodo mušamas vaikas? Tu ne save, ne vyrą, ne artimą žmogų matei mušantį vaiką? O vertėtų pažiūrėti, ne tiek į tą mušeiką kiek vaiką- verkiantį, susigūžusį, tiesiog atrodo iš jo atimta- gyvastis ir savastis- tik prašymas, nemušk, nemušk mamyte, tėveli. Košmaras. O aš mačiau, mačiau kaippamokymui žmogus su aukštuoju išsilavinimu meta nuo laiptų, muša žgutu, ir ...būna vaikas priešinasi ginasi, bando atimti tą mušimo įrankį, būna bėga. ir viskas taip sakoma daroma dėl gerų paskatų tikslų ir viskas kad žmogus išaugtų. Ir išauga...žmogaus kūnas ir žvėries širdis, kuri gerai žino kad silpnesnį skriausti tiesiog reikia, būtina , privalu...
Kuo skiriasi ta mama kuri išmušė vaikui dantis veikiama pagirių sindromo,, nuo to žmogaus kuris muša vaiką dėl to, kad jis nežmoniškai pakėlė balsą, taip vadinamais auklėjimo tikslais. Tik tuo, kad fizinė trauma mažesnė vaikui, o psichologinė trauma ta pati, ji niekuo nesiskiria, gal net didesnė- žmogus paėmęs apsaugoti nuo buvusios patirties naudoja tuos pačius metodus. Ko gero net didesnė trauma- išsigelbėjimo kaip ir nėra, muša ir čia ir tenMama kaip ir turi prigimtinę teisę, globos namai irgi , na čia tokia įstaiga, kur sukandus dantis reikia kažkaip pragventi. Bet globėjai, vaiko supratimu- ne. Vaikai į globėjus sudeda didžiausias savo viltis- pagal tų vilčių didumą globėjams ir patikrinimas. Taip jie neklauso, bėgioja, ginčijasi ir SUDARO įspūdį jog jiems viskas visvien. Tik po labai daug metų globėjai sužino, suaugę vaikai paatvirauja, ką jie tuo metu išgyveno, ką jie darė iš tiesų, ko siekė.
Kaip pasakyt, kokiais žodžiais kad tu išgirstum ir suprastum jog suaugę žmonės neretai būna neteisūs, klystantys, yra daugybė dalykų kuriuos mūsų vaikai žino geriau. Galų gale jie mokosi, ir mes privalom palikti vaikams ervę klaidoms ir jų taisymams. Nu jei tu dirbtum- suklydai papeikimas, dar kartą griežtas o trečią- iš darbo. Kai tu suklysti sau leidi pasitaisyti, ar iš karto save baudi? Manau jog ne.Ir dar su vaiku reikia kalbėti pagal jo, o ne tavo suvokimo lygį ir ateities nereikia iš karto tamsinti.

DAR, o tu žinai kodėl galė tavo šaunuolė šypsosi. Ji ginasi nuo tavo pykčio, jai baisu, ji bijo ir būna tokia gynybinė siena. Jei giliau pasvarsčius aš tą durnių įjungdavau irgi todėl kad bijojau mamos. Bet va tave puikiai suprantu. kada aš globojau, na lankiau Vadimą irgi turėjom panašių ir analogiškų bėdų, bet jis turėjo protinę negalią. Paskui aš jam suradau įtėvius Italijoj, taip ir išsiskyrėm, rašo kad jam sekasi gerai. Pati dėl jo nuolatinės globobs būčiau sunkiai pasiryžus.

na jus cia ir isisiautejot.ot kad pajudejom is vietos.man tai juokingi palyginimai vaiko musimo ir vyro musamos zmonos.nu jus sakot jus zinot.matyt teko but ir tuo vaiku ir ta zmona.nu ir rask su kuo palygint.kai vyrai drozia,tai ziurekit su kokiais fanarais parodo per televizoriu.aisku buna kad ir vaiku tokiu parodo,bet tai jau galima pavadint liga,arba nesveiku suaugusiu protu.
jus man nepasakokit kokie tie vaikuciai kitokie ir kaip jie masto.jie masto,kalba ir daro dar baisiau nei mes isivaizduojam.tik apsimeta geruciais,kvailuciais.o jei to nematot ir nepastebit tai jau jusu problema.pasakoja manoji grizus kaip tos geros teveliu numyletos mergaites deda ant tevu.baisu net klausytis.o manoji visad tuo bjaurisi.sako kaip taip gali vadint savo tevelius.matau ka tie geri teveliu pokalbiai duoda tiem vaikam.ale nieko.pro viena ausi ieina pro kita iseina.vasara manoji ismonve su draugem kazkur sakau vyrui nuvaziuokim i karjera paziuret ar kartais nesimaudo.ale ir radom visas besimaudancias o musoji sedejo ant kranto ir ziurejo.nes zinojo ilips gaus i kaili.nors tera gavus tik viena karta ir manau daugiau to nebebus ir nebereiks,bet gerai kad zino kad toks dalykas yra.uz toki gera poelgi buvo nuvesta i drabuziu parduotuve ir apipirkta.buvo nupirktas plaukimo ratas ir savame prude,su musu prieziura galejo taskytis kiek norejo ir su kokiom norejo draugem.o anu mergaiciu teveliams buvo pranesta apie ju vaikus,o ir kaip issiziojo suzinoje.dar ir nepatikejo is karto.ot o po to kai nuskesta verkia teveliai.priziuret ir auklet reikia,o ne graziaias zodziais svaistytis.tokio amziaus vaikai kalbu neklauso.jiems vienodai kas jiems sakoma.virsune kai dabar penktokams iki vasario neraso pazimiu tipo kad ju neizeistu.taip sake mokytojai.o vaikai tuo ir tesinaudoja,valio pazymiu nera pamoku ruost nereikia tevai nieko nezino.vejai ir tiek.vat ir ritames.greit ir nusilenkt pries vaikus turesim noredami jam ka pasakyt.ir turesim vaikus kaip anglai,kurie patys savu vaiku bijo.na valio jei jus norit tokiu vaiku,mums tokiu nereikia.mes uz gerus,paklusnius ir iisaukletus vaikus.
o musu mergaite yra mylima.megsta su mumis visokiausiom temom papliurpt.niekada nebijo nieko klaust ir jokioj situacijoj musu nesigedija.net su vyru apkalba apie greitai jau nesiojamus liemenukus,kad vaziuos su manim ju pirkt ir kokiu graziu yra.nemanau kad uzguitas vaikas gali buti toks atviras ir draugiskas.mokykloj visi princese vadina,nes yra ispuosta ir isciustyta.namie turi viska kas yra galima musu jegoms ir protui.turi savo kambari su naujais baldais,zaislu,dvirati,i tris spintas netelpanciu drabuziu.o svarbiausia turi mus,kurie ja ir subaram,ir supykstam ant jos,bet mes jai esam viskas.ir ji daznai pasako kad kaip gerai kad ja paemem.nors daug pykciu buna del mokslu.nes kai ja paemem 4klasej.nemokejo nei dalyt,nei atimt.nezinojo kad jura suri ir dar daug ko.tik dideliu pastangu ir mano pasisventimu but jos mokytoja,baigiam dasivyt penktokus.pradeda atsirast noras mokytis ir lyderiaut.pasakykit kuri praleidziat prie vaiko knygu apie 10val i para.o as ranka pridejus prie sirdies galiu pasakyt pakeliau ta mergaite is dugno,is dugno kuris vadinasi atsilikeliu mokykla.net pradiniu klasiu mokytoja isleisdama paprase aplankyt ja po keletos metu,kad pamatytu kaip ji islipo is duobes ir kaip sekasi mokytis.pamokas visad ruosiam kartu.aiskinames kiekviena neaiskuma.kai ji miega as ruosiu uzduotis,jai pasimokyt.perku knygeles jos zinioms ir intelektui kelti.as vos neisvirtau kai isgirdau pasakyma kad lietuvos sostine yra telsiai.dar perklausiau,sakau gal apsiriko.
niekas man neiteiks,kad esu bloga mama.zinau kad esu gera ir mylinti.bet griezta.
ir zinau kad musu mergaite gyvena gerai ir laimingai,ir tikiuos kad ji uzaugs geru ir doru zmogumi.ir kaip ji svajoja, bus gera policininke.
alfijanu matosi kad sunki vaikyste pas tave buvo ar gyvenimas.perzengi visas normalaus mastymo ribas.ir viska matai juodom spalvom.mes kalbam apie vaiku auklejima,o ne ju kankinimus.nu laiptai ir aukstasis buvo visa virsune.yra normalus auklejimas ir yra sadizmas ir prievarta pries vaika.o mes kalbam apie auklejima.
paragintojimergaite emem tokia kokia dave,nesirinkom.ir emem ikvepti nomedos laidu.norejom kazkam suteikti namus ir siluma.savu dar neturim.nors artimiausiu laiku planuojam.o musu mergaite irgi labai nori broliuko ar sesytes.
o savo vaika,tikrai auklesim lygiai taip pat.nesvarbu savas, globojamas,bet drausme ir pagarba vyresniam turi but.

Nu, Velute, kaip gana naujai iškepta mama, paėmusi tokį didelį vaiką, tu per anksti sakai "op". Patirties minimumas - savimylos maksimumas . Labai suprantu, ką tu teigi ir labai palaikau tavo pastangas vaiko lavinimui. Tai yra super. O visa kita tavo valioj. Per daug tu save myli, kad tavo nuomonė taptų nors kiek lankstesnė. Na, tikiu, kad tu jos egoistiškai netvatini, bet niekas tau to ir nesakė, tik palyginimus vartojo...

Vyras manęs niekada nemušė, greičiau aš jį galėčiau . Kas mane ir jį pažįsta, nusikvatotų kartu su manimi...

Kad ėmėt, ką davė - irgi gana neblogas bruožas. Bet Nomedos laidos pridarė daug žalos. Turiu pasakyti, kad aš irgi daug apie ją skaičiau, ir labai pritariu jos meilei savo mergytei. Labiau patarčiau paskaityti, kaip ji ELGIASI su savo dukra, o ne aklai paisyti akcijų. Pasaulio neišgelbėsi, svarbu, kad nepakenktum.

na ir aciu dievui kad vyrai musu nelupa.
o del saves mylejimo,tai kazi kiek jau as cia save myliu.gal but ne tiek save myliu,kiek turiu tvirta savo nuomone.jug visi mes su savo nuomonem ir pamastymais.nu bet kaip alfija parase tai vos ne siaubo filmas.na yra tu visokiu baisybiu,bet mes gi nezengiam i tokius krastutinumus.aisku pasaulio neisgelbesi,bet mes tikime kad mergaite tikrai geriau augs pas mus nei globos namuose.is tikro jei dabar tik imciau vaika is vaiku namu imciau mazesni.apie 5m.tikrai buvo be proto sunku kol persilauze mergaite,o ir mokslai per daug apleisti.
del nomedos akciju,tai mus pastumejo ne jos akcijos ar kalbos,bet per televiziriu rodomu vaiku veidai.buvo taip kad mes su vyru nusipirkom marijos su vaikeliu paveiksla.vyras netikintis,bet patiko ir paeme.pakabinom ant sienos.o po keliu naktu jis susapnavo mergaite kuria emem is vaiku namu.tai pabudes ir nusitempe mane i globos namus.ar tai buvo zenklas ar tik sapnas,velniai zino.
o op as dar ir nesakau,dar pati paauglyste pries akis,pats sunkiausias amzius.bet bent zinau kad ji mano zodi girdi ir jis neatsitrenkia i siena.
na manau nesu jai bloga mama.jei tokia buciau ji gal nebendrautu taip isskirtinai su manim.mes sugulam ir apkalbam apie berniukus,vaikus,ju atsiradima,mergaiciu dienas.ji mielai kalba dalinasi savo mintimis.kazkada uzsiminiau kad geriausia vaikucius gimdyt kai pabaigi mokslus,o ne tada kaip kitos vaikais budamos ju prisigimdo.tai ji dabar man vis pasako,kad stengsis mokytis,baigs mokykla,susiras kavaleriu,stos i policininkes ir tada vaikucius gimdys.aisku cia tik pamastymai,o kas zino kaip ten bus is tikro.ji pas mus dar tokia vaikiska,bet kartu ir labai suaugus.
na nieko nepadarysi esu tokia kokia esu.ir butent uz tai vyras mane myli.o mergaite uzaugs ir bus matyt ar gerai ar blogai buvo aukleta.ir tada suzinosiu kiek is tikro ji mane ir vyra myli.net mintis nekyla ja atiduot kada i vaiku namus,nes tai jau butu tikras vaiko psihikos zalojimas.pasiryzom tokiam zingsniui,tai turim ji zengt iki galo.toks tas gyvenimas,pinas isbandymu.o ju dar bus ir daug.bet tikiuos,kad viska isgyvensim.

Aš galvoju, kad tokie atvejai ne reti, ir jų bus tik daugiau. Kodėl, daug apie tai kalbėta. Aš nepuoliau auklėti mergaitės, toli gražu, bet ir toleruoti to negalėjau. Ar jūs suprantat rimtumo , tragedijos mąstą. Samprotauti galima iš pašalies, bet... Jei būčiau akimirką užsisukusi, ar nesužiūrėjusi, sesers dukra būtų prigirdyta. Ji paėmė už kaklo ir pakišo jos galvą po vandeniu, ir laikė, gerai kad dukterėčia ne visai mažytė buvo, o ir šita ne visai didelė, gerai kad aš pamačiau ir užrėkiau, ji paleido, mergaitė kosėjo ir verkė. Kaip man tada gyventi, gryžti namo pas seserį, ir pasakyti tu nepyk, kad taip išėjo, ji šita mergaitė iš vaikų namų, nuskriausta, jai reikia atleisti , ji dar vaikas, mušti negalima, barti negalima, bet dukros tu neturi. Absurdas koks. Parašiau žiauriai, bet kai paskui po dienos tik atsipeikėjau ir supratau kas vos neįvyko, kaip buvo gėda prieš seserį, nes dukra papasakojo jai, nenorėjau net galvot apie globą. Todėl kai dabar nuskambėjo istorija kai globėjai grąžino tą berniuką, ir būtent pabrėžė kad kilo grėsmė jų vaikams ( o toje šeimoje yra mažiukų) aš ŽINAU apie ką eina kalba. Aš pasielgčiau tikriausiai taip pat, iki nelaimės netoli, galima ir nekaltai nuo laiptų nustumti. Ir jei žmonės tie kažką pastebėjo, nujautė, tai gerai, kad gina savo vaikus. tai kad tie vaikai palikti, mes nekalti , o tuo labiau nekalti niekuo dėti šeimoje augantys vaikai.
Alfija, mano dukra tikrai manęs nebijo, toli gražu. Sakyčiau ji iš vis nieko nebijo. Ir kai tu net aprašai ( na lyg taikai ne man, Velutei)tipo vos ne kankinimo scenas, tai toli gražu manau pas Velutę to nėra. Pas mane juo labiau, mano dar kleckiukas. Ir baudžiu labai jau mažai, na pastatau pasaugot kampuko, pasėdėti ant lovos, o jai didžiausia bausmė, kai negalima manęs liesti, kad ir 10 min. Ir dėl to jos šypsojimosi, aš apsipratau, man jau tas pats (neerzina taip baisiai), tik daviau pavyzdį, kaip kitaip elgiasi tie vaikai. Beje anksčiau tu sakei, kad pati šypsojaisi, nes tau buvo juokinga pati supykusi mama, dabar jau sakai, kad bijojai. Taip kaip ten buvo iš tikrųjų.
Paragintoji, manau su dukra, tave siejo ir kiti jausmai, žinai apie ką aš. O tai daug ką reiškia.
Mes neesam specialistai. Aš mokausi iš savo klaidų, kitų patirties, minčių ( labai patinka Paragintosios ), bet nelaikau savęs labai gera mama, kokia aš gali pasakyti tik vaikai. Aš klystu, atsiprašau. Bet labai noriu, kad būtų viskas gerai. O savo mažosios nelaikau globotine, širdyje aš ją seniai įsivaikinau. Tegul tik pabando kas nors ją nuskriausti.

Dar, čia buvo ne tau. kaip supratau sau prisitaikei. Čia buvo Velutei Apie tave tik pavyzdys buvo, o toliau ne tau...