Globėjai vienykitės

Tikrai neizeidei As Ramutes vaikais ir ju santykiais irgi labai dziaugiuos ir taip pat sutinku,kad pykciu nieko nepasieksi,tik svelnumu ir kantrybe Bet patykek,kad kartais reikia vaikui kaip ir "atsibust",kazka padaryti tokio,kad jis pats pradetu galvoti,jei graziuoju neiseina..Na,as cia as, aisku, apie musima nekalbu..

Kiek tik įmanoma savo vaikus stengiuosi auklėti išmintingai, pamokant, pakalbant, ir atsiprašyti nebijau jei perlenkiu kada. Bet ne visada lengvai tai išeina.
Na va vieną skirtumą pasakysiu kuo skiriasi.
Pavyzdžiui mano mažoji(globoju ją) kai prikrečia ko, pasistatau aiškinu, baru, o ji vaiposi, šypsosi, ir nors tu ką. Mano sūnus niekada nesišypsojo kai bariau, ir šiaip niekada nemačiau vaiko, kuris baramas juoktūsi. Šypsosi ir darželyje kai bara auklėtoja, net sutrikusi buvo auklėtoja sako nežinau nei ką daryt, nei kaip elgtis. Atrodo ji mėgaujasi kad ją bara. Na bet ir nebarti juk negaliu, juk turi vaikas kažkaip būti nubaustas, pagaliau turiu išaiškinti kodėl baudžiu, o kaip tą padaryti, kai ji klausosi ir atrodo šaiposi iš tavęs. Jei nebuvot tokioje situacijoje nežinot, kaip sunku. Iš tikrųjų kyla noras įploti. Bet žinau, kad tai ne išeitis. Ir daugiau yra keistenybių. Abskritai daugelis dalykų labai emocingai sutinkami, ko pavyzdžiui su sūnumi nebuvo.
Su paaugusiais dar sunkiau. Juk ir atsakomybė didelė yra. Kas beatsitiktų visada kaltinami globėjai. Visas purvas suverčiamas jiems. Niekas nesigilina, kad tai tik paprastas žmogus pasiėmęs auginti daug problemų turintį vaiką. Ne visada pavyksta jas išspręsti. Bet globėjai ne specialistai, kartais tik geros širdies neužtenka.

Kartais būna su visai kad susibara, bet man tie bauginimai grąžinsiu, atiduosiu, mataiką turi irkiek turi, man jie jau net ne bauginimais atrodo. Nu savam vaikui taip prasikaltusiam gi nesakyuumėm- atiduosiu tave į globos namus. Oho kokių kartais tų savų pas padorius tėvus būna. Va man nė muštynės, nei tokie grasinimai yra nepriimtini. Gal aš ir labai esu neteisi . Man tai skamba ne kaip vaiko kaško pamokymas, o kaip kapituliavimas visiškas, nu visiška bejėgystė ir kaip globėjo, ir kaip šiaip žmogaus. Jeigu reiktų amžinai aiškintis su policijom( o juk ir tokių globotinių globėjos turi) tada tikrai nežinau ką daryčiau, bet galvoju kad jokia bausmės vieta dar nieko nepataisė. Sesers klasiokė yra savo vaiką atidavus į Veličionis. Nu ten buvo konfliktai, jis motinos vos nepapjovė, kaimynus apvaginėjo. Matau dabar tą jos Audrių- nu nepasitaisė tikrai.Klijus požeminėj perėjoj uosto ir tiek.Viskas ko išmoko. Žodžiu va taip galvoju. Bet aš nesmerkiu ir nepuolu tų kurios grąžina. Paskaičius internete istoriją, aš visvien nė iš tolo nesugebėsiu nė pajust to, ką tas žmogus pergyveno kol priėjo tokios išvados.

Aš galbūt irgi nesutikčiau, kad tie vaikai kitokie. Jie tokie patys vaikai, su tokiu pat vaikišku supratimu, noru būti mylimais ir kt. Bet iš kitos pusės jie kitokie, nes jų patirtis kitokia. Bet koks išgyvenimas palieka žymę vaiko atmintyje, kuri vėliau pasireikšia vienokiais ar kitokiais jo veiksmais. Reikia išmokti skaityti kiekvieną vaiko veiksmą ir išmokti tinkamai į jį reaguoti. O tai beprotiškai sunku, nes mes patys esame tik riboti žmonės, kuriems kartais sunku ir pritrūksta kantrybės.
Ir tiesa pasakius galiu paneigti, kad paėmus kūdikį jis išaugs visus išgyvenimus. Tai yra ne tiesa, mes vaikiuką auginame nuo 6 mėnesių. Jis yra puikus, geras, protingas, labai mylintis mūsų vaikas. Bet nors jam dabar jau ir 4 metai, jis niekada nenori pasilikti su kitais žmonėmis, išskyrus tėtį ir mamą (mus). Netgi seneliai jam ne rodiklis. Kiekvienas rytas pas mus parsideda vaiko prašymais pasilikti namie su mumis, prašymais, kad mes neitume į darbą, nes jam gerai tik namie ir į darželį jis eiti nenori. O jeigu būname namie, tai vaikas būdamas kitame kambaryje vis atbėga pasitikrinti, ar ir mes esame, jo nesibaigaintys klausimai " ar nepaliksi". Ir nors iš išorės tai labai judrus ir bendraujantis vaikas, tačiau mes jaučiame, kad jo viduje nėra viskas taip gerai, kaip atrodo. Tas nesaugumo jausmas kartas nuo karto vis pas jį prasiveržia. Ne kartą ir su psichologu bendravome, tai jis pasakė, kad tai yra pasekmė vaiko išgyvenimų. Nesvarbu, kad jis tada tik kūdikis buvo, bet vaiko emocinis rysys formuojais nuo gimimo, o mūsų vaikas ilgą laiką neturėjo to prieraišumo objekto, tad dabar tai pasireiškia tokiais požymiais. Psichologas sakė, kad tokie išgyvenimai palieka pėdsaką vaiko atmintyje ir net jiems būnant suaugusiais, jų viduje gali iškilti įvairių jausmų ir nerimų, kurių šaknys būtų būtent kūdikystės išgyvenimai.

paskaičiau ir nusijuokiau- aš vaikystėj barama šypsojausi, sesės vyresnėlė išsišiepdavo bariam, bendradarbę turėjau kuri kai valdžia bardavo šypsodavosi, ne taip jau mažai tokių.
aš , sakykim, įsijungdavau tokią glušilką- nieko nesiklausydavau. vistiek nieko nesuprasdavau- kam taip pykt reikia. Nu ir man juokingai atrodydavo kaip juda lūpos, dantys, ką dar daro- žodžiu apžiūrinėdavau ir linksminausi, koks tas žmogus besibardamas juokingas atrodo. Jei turi kamerą- nusifilmuok save ir ramia jau galva pažiūrėk, iš tiesų juokingai atrodai. aš taip pati save nusifilmavau ir prieš norėdama pakelti tonąvisada parisimenu kaip atrodo juokingai iš šalie. Ir sustvardau. Čia rimtai. o šiaip tai buvau prie tų linkusių pašūkauti.

Papildyta:
Saule, žinau kas yra tas nerimastingumas, net jei vaiką paimai dar kūdikystėje. Bet į darželį Džiugas norėjo, o va pas močiutę be mamos tik šią vasarą pabus, bet užtai į stovyklą labai prašosi. Būna tokių keistų dalykų- ar parduotuvėj nepaliksiu, ar teatre nepaliksiu, namuose niekada neklausė ir neklausia. Pasilikti namie vienas bijo, bet paskutiniu metu atrado malonumą kraustyti, tai pasilieka noriai , neina iš paskos , nu jei pvz. aš išeinu kokios duonos į parduotuvę. Ir matyt kad išliks tai ilgam.

Dabar jau aš nusijuokiau, bet veikiau pro ašaras.
Aš niekada nesijuokiau kai mane barė, niekada nesijuokė mano vaikas, niekada nemačiau, kad vaikas baramas šypsotūsi.
Gal aš senamadiška, bet jei mama bara, moko, aiškina, tai tikrai ne vieta juoktis. Ir sakyti, kad ji juokingai atrodo, tai visiškas jos negerbimas. Tai ką tada daryti, glostyti už viską ir kartu šypsotis su vaiku. Pati pasakei, kad įjungdavai durnių, tai va , aš jau pradedu suvokti, kad mano mažoji įjungia durnių, bet man tai nepatinka, man tai nepriimtina, nes aš ne durnė. Aš esu mama. Ir tikrai nesijaučiu gerai, kai vaikas šaiposi iš manęs ir mano pastangų. Aš turiu kažkaip nubausti, pamokinti vaiką, todėl baru, o gal tada geriau man juoktis ir besijuokiant jį prilupti. Gal tada aš būsiu jam nejuokinga, jeigu bardama jį juokinu.
Manau kiekvienas pykdamas atrodo ir keistai, ir gal juokingai kitiems, bet taip jau mus Dievulis sutvėrė, taip jau mes pykstam. Juokingo tame nieko nematau. Aš nepykstu dėl smulkmenų, bet ir nepykti nemoku.

Papildyta:


Pas mus lygiai tas pats.
Tai ir turėjau galvoje, kad jie kitokie vidiniame šeimos gyvenime. Nes išoriniam pasauliui niekada niekam neleisiu savo dukros laikyti kitokia.

Buvau sudėtingas auginimui vaikas, nu ir dabar neesu lengvas žmogus kaip kuriems. Taip giliai , kaip tu čia rašai negerbia mamos, net negalvodavau. Kažkaip tokios mintys ką gerbiu ko negerbiu baramai nekildavo. Man tai reikšdavo tėvų, mokytojų bejėgystę- reiškia tu prieš mane visiškai bejėgis. Žinai, kaip Tomas Sojeris sakė savo draugui- nugi kai bara neskauda, nu tai va. Lupt manęs nelupo, tik diržą vieną kartą liepė atsinešt, nežinau kaip būtų buvę lupamai. Bet už tai žinau tikrai kada aš girdėdavau ką man sako- ogi tada kai nepabijodavo manęs priimti kaip sau lygios. Ne juokinti savo barimai, ne pasisodinti atskirai o tiesiog nu vat laikė susaugusia. Pavyzdžiui išleidau mamos penkis rublius, paskui juos vasaeą turėjau kolūky atidirbti, už darbadienį vaikui duidavo arba du rblius, arba vieną- nu aš uždirbau. Įgijau supratį kaip tie pinigai uždirbami. Mane nu suruošdavo į tą darbą kaip didelę. Nepykt nė vienas negalim, bet kiekvienas labai individualiai suprantam visus mokymus ir pamokymus, o ką jau bekalbėt apie barimus. Paaugusiai man apskritai barimas atrodė dideliu pažeminimu ir mano pačios paniekinimu. Tai kaip aš galėjau gerbt tą kuris su manim nederamai elgiasi.
Dar, aš tavo jausmus tai suprantu, kokie tau kyla kai šypsosi , kai neklauso. Džiugo ir šiaip nepabarsi- jis barasi atgal, tai irgi nelengva. Jam visi jam lygūs, ir aš ir mano sesuo, ir forepijono mokytoja. Jis jai, taip ir sako- jei tu ant manęs rėksi aš tavęs nesiklausysiu- ir nesiklauso. Oho kaip nelengva, pagalvoju geriau jau bliautų arba šypsotųsi. Ir čia ne koks išlepimas- jis iš karto toks buvo.Žodžiu su visais vaikais kokios nors įdomybės jų auklėjime.

nu ir uzvedziau tema jums pasigincyti aisku kiekviena augom skirtingai,vaikus auklejam skirtingai ir mastom skirtingai.butu neidomu gyvent jei visi butume vienodi.as manau,kad 12metu mergicka,jau turi proto nemazai.ir kai pirma karta voge,buvo ilgai ir graziai su ja pakalbeta,viskas isaiskinta ir aptarta.antra karta tai darydama turejo pagalvot.ir antra karta reikejo kazko grieztesnio.ir kai grizo su vyro buvo ilgai kalbeta apie tai kad ne tam ja pasiemem,kad mus apvaginetu.nepatinka nesutinka nori toliau gyvent pagal savo laukiniu istatymus,tegu drozia atgal i vaiku namus.bet klausyt ir mus gerbt privalo.ir vaipymasis ir visoks kitoks issidirbinejimas netoleruojamas.visko turi visko gauna,yra mylima ir priziurima.esam griezti ir maziausiai ziurim kaip kiti aukleja vaikus.na bet uztenka pavyzdziu kai vaikui viskas leidziama ir toleruojama.ateina pas mus draugai su vaikais.ale daro ka nori,lenda kur jiems tik reikia,ima viska ir nieko neklausia.o tevai sypsosi ir vienodai jiems.ir visad pabrezia geri musu vaikai,net dirzo niekada nereikia,be to ir esam pries dirza.juokas pro asaras.auklekit vaikelius,glostykit leiskit ant galvu lipt,tik ziurekit kad uzauge ant galvos neapsiktu.o jau artejam prie to.kuo toliau tuo vaikai baisesni auga.ir cia nesvarbu savas ne savas.svarbu tai kad jei jie mato kad bloga dalyka padare,nera per daug baudziami,tai kita karta vel jiems kyla noras kazka nuveikti.ot ir turim statistikas poto.kai nepilnametes spardo kitas mergaites,kai pjaunasi,vagia ir uzpuldineja zmones.baisu nei baisiau.duokim tam vaikui is vaiku namu meile,siluma,supratima,silta prisilietima ir apsikabinima,duokim pacius geriausius jausmus,kalbekim,bendraukim,aiskinkimes ir verkime su jais kartu,bet neuzmirskime,kad juos reikia ir auklet,kad po to nereiktu verkt,kai uzaugs.

Sutinku 100%Daug kas kas gali kalbeti ir aukleti kitus ,kaip elgtis kai apsivagia,bet kai paciam tenka susidurti ir kada jokie grazus paauklejimai nepadea,kai globejai pasijunta bejegiai,na,as neziau ka pati tokiu atveju daryciau duok dieve,neteko su tuo susidurti,bet pazistu tokiu globeju,visada ir zodziais ir mintyse reiskiu jiems uzuojauta..

Aš daug kartų pati sau žadėjau, kad kažkaip „blogai“ nesielgsiu... Bet vis nepavyksta... Kaskart kartoju tas pačias klaidas. O čia kalbame apie vaiką. Mamos! Kiek domėjausi, tik viduramžiais žmonės vaiko neskirdavo nuo suaugusio. Net alkoholį vaikams duodavo... Vaikas – dar tik besiformuojantis žmogus, jis turi savitą pasaulį... Kodėl mes suaugusiems kartais atleidžiame daugiau, negu vaikui? Manome, kad tai charakteris ar pan... Kam klijuoti vaikui etiketes iš kur ir kieno jis gimdytas? Kokius genus turi? Ar labai svarstome, kai mums prikliaulina MB, kokius genus jis turi? Tiesiog galvojame, kad jis pasielgė kiauliškai... O globojamiems, įvaikintiems vaikams kažkodėl tos etiketės mūsuose labai limpa. Esu prieš vaikų elgesio priskyrimą „blogiems“ genams. Pagalvokim, kas yra „blogi genai“? Kiek mūsų visų genuose geriančių, „blogiečių“ ir kitokių „blogų“ žmonių? Ar labai pasitikinčiai manome, kad esame kažkokių „išskirtinių“ teisingų genų nešiotojos? Juk blogi genai dažniausia nepasireiškia per vieną kartą. Jeigu tai nėra akivaizdi iš karto matoma patologija, manau niekada neverta kalbėti apie „blogus“ genus. Su vaiko neigiamom patirtim – kas kita. Jei vaikas patyrė baisius dalykus – jis gali tai nešiotis ir tik tai ir tegali išlysti, o ne „blogi“ genai. Pažįstu vieną medikų šeimą, kurie įvaikino narkomanės gimdytą vaiką ir sakė: „čia tik vaistai. Nieko baisaus. Svarbu, kad nebūtų rimtų paveldimų genetinių ligų!“ O tai gali nutikti ir su biologiniais vaikais.

Žinai, Velute, gal nevykusiai pagalvojau, bet pasakymas – „lai drožia į vaikų namus“, jau savaime sudaro prielaidas vaikui jaustis šeimoje ir savo namuose nepilnaverčiam... Tiesiog jis supranta, kad naujuose namuose jis yra tik svečias, laikomas su išlygom. Galvoju, o jei man mano vyras būtų man pasakęs- „jei tu nepagimdysi man vaikų (o tai juk daug didesnė žala, nei elementarus neklausymas, charakterių nesutapimai, vaikiškos vagystės, per kurias ir aš pati perėjau) – tai eisi sau kur akys mato ir nebūsi man reikalinga....“ Tiesiog kiekvieną rūbą reikia prisimatuoti sau. Džiaugiuosi, kad vyras mane taip mylėjo, kad ištvėrė ir tveria mano negalavimus. Tikiuosi, kad ir aš tokia pat didele meile myliu savo vaikus ir nekeliu jiems gyvenimo sąlygų... Tiesiog žinau, kad turiu ištverti su jais kartu daugel negandų tam, kad būtume visi kartu laimingi.

Tikiuosi, kad ir aš nieko neįžeidžiau

paragintoji.taip suprantama vaiko pasaulis kitoks.jis kitaip masto.bet dvylikamete pilnai supranta savo veiksmus ir tai ka ji daro.ir cia ne prieko lyginimas su vyru.o vaika tikrai manau geriau pagasdint,nei nuaust.aisku gasdinimu negalima gyvent ir grazinima i vaiku namus vis prikaisiot.bet kartas tikrai nepamaisys,bus apie ka pagalvot.tada vaikas gali palygint gyvenima ten ir namie ir ar verta daugiau listi ten kur jai nepriklauso,bei prarast tai ka ji turi.ir tikrai neisizeidziau.jug tai diskusija