QUOTE(Dar @ 2008 01 28, 15:47)
Artimoj aplinkoj ir giminėj turiu paauglių toli gražu tikrai taip nesielgiančių. Turiu ir išsiskyrusių, ten dar geresnės mergaitės. Mano sūnus tuoj bus paauglys, tikrai taip nesielgia. Net nesiruošiu užsikimšti ausis kai mane žemins mano vaikas, nei kai bus mažas, nei kai paauglys. Kiek galima teisinti ir teisinti, trimesčio krizė, slaptosios paauglystės periodas (tokio dar negirdėjau), tikroji paauglystė ir t.t. , o vaikai jau nežino kur riba. Tas vis besaikis tėvų teisinimas savo vaikų, nematymas, kad vaikas jau per daug sau leidžia. Dukros grupėje keturmetis auklėtojas pyz... , ***... vadina, pasako mamai, o ji nuolaidžiai, na mažas, prisiklausė, išmoko darželyje, ir nieko nedaro, o auklėtojos ir toliau kasdien visaip vadinamos. Mano kažkodėl dukra nevadina, nors irgi gali prisiklausyti.
Nepatinka tokių mamų pozicija, kurios nemato, kad jų vaikas jau akiplėša auga.
Seriale Justės elgesys tai ne paauglystė, tai spraga auklėjime. Griežtumo trūksta, atsakomybės už savo elgesį, juk pagaliau per ją nukentėjo niekuo dėti žmonės ir skaudžiai, (kai vogė iš mamos). Mergaitė niekada nebuvo dorai nubausta, niekada neatsakė už savo elgesį,nejautė pasekmių, o juk nemažutė jau. Tokia tik vartotoja, o ką gero per serialą padarė. šalta, abejinga, nemaloni.
Užauga tokie žmonės ir tikrai netampa brandžiomis asmenybėmis. Oi kiek teko sutikti. Nemoka patylėti kai reikia,nemoka taikiai išsakyti nuomonės, nemoka priimti kito nuomonės, negerbantys kitų, tokie savanaudžiai, ir blogiausia, kad jie nesuvokia, kad reikia pasikeisti, kad jie nėra pasaulio bambos.
Ir tie pasakymai , kad oi čia tik paauglystė, išaugs, nieko ten jie neišauga, kaip būna tokie storžieviai, tokie ir lieka, gal tik kiek aprimsta.
skiriasi supratimas nuo pateisinimo. Kai aš sakau , kad šiandien mano vaikas aiškiai išgyvena slatą paauglystę( paskaityk literatūrą- rasi), tai ne jo elgesį teisinu, o man jį lengviau suprasti- kas vyksta.Tai nereiškia kad aš jo neauklėju
. Vyksmą galėsi įtakoti tik žinodamas jo priežastis. aplink tave nėra- aplink mane yra. Ir ką dabar. Man svarbu yra ne nubausti už elgesį- o suprasti vaiko elgesio motyvus, duoti jam laiko pačiam suprasti jog nusikalto ir duoti laiko atsiprašyti. Nepaisant viso mano sūnaus gerumo, meilumo, tokio visiško naivumo- ta prasme jokių užpakalinių minčių neturėjimo, visgi yra dar ir užsispyręs, ir jautrus vietom, ir gale turi tokį galima sakyi- prigimtinį lygybės jausmą. Be užsispyrimo nelaiku ir nevietoj daugiau nieko sunervinančio ir nenuveikia- tai jei aš dabar už tai bausiu, barsiuos su juo dėl to - tai greitu laiku visas mūsų bendravimas pavirs tiesiog į nesibaigiančias rietenas. Kaži kam nuo to bus geriau
. Vat nekeliu tokio reikalavimo visur aklai manęs kalusyti ir be paliovos gerbi . Kas man iš to, aš jį ne sau auginu- man svarbiau yra, kad jis gerai sutartų patssu savim ir aplinka, kad jis išmoktų pritapti prie žmonių. O tas jam sekasi. Jis stiprus lyderis iš prigimties, ir lyderio vietą užsiima ne smurtu ar šiaip pašaipa , o tuo kad jis yra pakantus, draugiškas mokantis daug ir galintis pamokyti pats. Jam yra nesunku užkalbinti vyresnius už save vaikus mokykloj, jis moka patraukti į save kitus. Galų gale moka suprasti kokią pašaipą , nu niekas skaudžiai iš jo ir nesišaipė, ir pasijuokti drauge. Ir mane visa tai džiugina labiausia,o visokių nesutarimų nefiksuoju ir neprisimenu, neaštrinu jų su visokiais pamokymais, ypač kai pykstu aš ir jis, arba tik jis. Viską kuo puikiausia prisimena apie ką mes kalbėjomės. Ar bando kartoti- bando ir bandys, jis yra vaikas, ir juo bus ir visada bandys ir bandys ribas.O kas čia keisto.
O kur visokie keikiasi, vadina- nu tai čia yra jau visai kita tema, ir ne apie vaiką o apie pačius tėvus. Vaikai yra mūsų veidrodžiai- visai nesvarbu biologiniai jie ar ne.Kodėl aš savo vaiką turėčiau mokyti nesikeikti- jei jis nesikeikia ir šiaip. Jam neįdomu, ir mes tai net nenagrinėjam.
Brandžiom asmenybėm užauga visi. Visi jos turi tiek, kiek kiekvieno asmeniniam gyvenimui reikia. Yra labai lengva pasakyti- va jis nebrandus, va šitas durnas- o kas nustatė, kur tie kriterijai jau tos brandos
. Iš kur tu žinai už kitą, kad jam reikia to ar ano, ar jam tas būtų naudinga , o tas ne. Čia yra tik tavo subjektyvi nuomonė. Gal tu kitam irgi atrodai ir nebrandi ir durna ir dar kažkokia, bet ne pagal jį tu tą gyvenimą formuoji, gyveni su tuo su kuo sugyveni.Auga pas kitus akiplėšos, galima pamanyt, kad tik dabar tokie atsirado- visais laikais jų buvo, visais bus, pasaulio tvarkos nepakeisim. Aš nesuprantu ko tu taip akcentuojiesi ant jų, kam tu juos taip pastebi ir matai. Nė aš juos matau, nei aš į juos žiūriu, nei lyginuosi. Kai dar paauglystėj pati supratau jog su to kiais man nepakeliui ir nebematau jų. Viskas. O tu per kelias temas tą patį- kažkokia atsakomybė iš vaikų, dėkingumas dar kažkas. Aš tau galiu paskyti profesionaliai- viso to ko tu reikalauji dasbar, sakai - pas žmogų pilnai susiformuoja ir smegenų centrai atsakingi už tuos ir panašius jausmus pradeda funkcionuoti pilnai tik nuo dvidešimt dviejų metų, panašiai, kada jie jau gali veiksmais ir žodžiais pilnai formuluoti kas yra dėkingumas tėvams. Nors man skamba kvailai būti dėkingam už atliktas prigimtines pareigas iš esmės.
Kaip ir Carvel rašė į tai žiūriu su šypsena. Ir nemanau, kad esu kuo nors geresnė už tuos, kurie tai įsimena. Man įstrigo kiti dalykai, kuriuos gal būt kitos jau seniai pamiršo ir nekreipia dėmesio. 
