Viskas prasidėjo nuo to kai mes su vyru vienas kitą isimylėjome iš pirmo žvilgsnio....
Draugystė mūsų truko beveik 5-rius metus, bet ko tik nebuvo... Skyrybų, pykčių, pavydo... Na nėr ka norėti esam jauni... Į vieną krūvą suėjom kai man buvo 17metų o jam 18metų... Bet visgi gyvenimas taip sudeliojo kad mes ilgai vienas be kito išbūti negalėdavom, tai greit vėl susibėgdavom, kol galų gale vieną pavasario diena jis man pasipiršo... Aš žinoma atsakiau TAIP . O vasarą sugalvojom kad būtu visai nieko leliuką nusipirkti, tad kibom į darbą...ir po dviejų mėnesiu rezultate NT pamačiau II... 
O prieš tai buvom savaitei išvažiave prie jūros, tos savaitės aš niekad nepamiršiu nes buvau pikta kaip širšė, vis laukiau mmm, nežinojau kas su manim darosi, su vyrų pykausi na žodžiu jutau kad su manim kažkas negerai.... Grįžus iš pajūrio rugpjūčio 10d. nuėjau pas gine ir ji patvirtino NĖŠTUMAS 5-6 savaitės... 
Skraidžiau padebesiais, ir masčiau kaip nudžiuginti būsima tėvelį... o jis apsidžiaugė ne ką mažiau už mane, na biškį sumišes buvo nes negalėjo tuo patikėti... Tada nusprendėm kad reik vestuves atšokti, nes norėjom kad vaikiukas gimtu šeimoje, tad 2009m. Lapkričio 14d. sumainėm aukso žiedus.... Ir pradėjom tada gyventi laukimu...Laukėm balandžio 10d. mat tą dieną kaip ir terminas... Laukėm laukėm, po to vėl laukėm ir taip iki kovo 30dienos kai aš sugalvojau kad reikia wc ir vonia išsišveisti 
. Tos dienos vakare aš pajutau kad maudžia nugarą ir skaudeną pilvelį bet viską nurašiau nuovargiui gi taip dirbau....Naktį visą miegot negalėjau tik užsnaudžiu ir pabundu nuo skausmelio... pradėjau galvoti negi tai sarėmiai, bet neeee pamasčiau ir toliau stengiausi užmigti, bet spėkit ar pavyko? Tad jau 31 dieną 6val. ryte sugalvoaju pasekti tuos skausmų dažnius: 10min, 8, 7, 12 nereguliaru pagalvojau, tad tai paruošiamieji... bet stebint visą valandą minutės trumpėjo. Vyras kėlėsi į darbą 7val. pasisakiau kas vyksta, jis sumišo, bet pasakiau eik į darbą jei kas tau paskambinsiu... Naivi aš ane 
? Tad lovoj prasivarčiau iki 9va. Tada sugalvojau su SM merginom pasikonsultuoti visos kaip viena sakė važiuoti į ligonine... Na bet aš vis dar tuo patikėt negalejau kad šiandien ta didžioji diena gi iki termino net 10 dienu... pasiskambinu ginei ji liepė kuo skubiau važiuoti į GN su tašėm... grįžta vyras... važiuojam... vyras jaudinasi belekaip o aš juokiuosi kad grįšim dar tikrai namo... dar juokauju važiuodama sakau negaliu gimdyti nes nagai kaip pas karve nepatrumpinti o ir kojos neskustos gi geda butu gimdyt... 
bet kur tau 8cm atsidarymas pasirodo iškart i gimdykla... nuleido vandenis prasidėjo nebejuokinga man būti...skaudėjo man labai per tuos sarėmius... vyras kankinosi kad man niekuo padėt negali, o aš sakiau daugiau vaikų nebus.... Bet aisku juokavau...na ką kankinausi kankinausi kol uzsinorėjau stumti...patikrina mane sako gerai jau galėsim kibt į darbą...vyras išėjo už durų laukti...o aš gavau paliepimą stumti...du kart stūmiau ir pajutau nežmonišką skausmą, pradėjau klykti, pasirodo leliuko biški šonu galvytė ėjo ir pastrigo, teko staigiai stumti ir tada pajutau keistą jausmą ir po kelių sekundžių verksmą... girdžiu sako: berniukas... dar parodė pasididžiavima ir tada jį nuvalė ir padėjo man ant krutinės... pagulėjo kažkurį laiką ir paimė aprengti..tada sesutė pakvietė vyrą jam kaip sakė buvo nedrąsu užeiti...atėjus leliuką idavė vyrui i rankas, girdėjau kaip tėvelis Lukutį kalbina, buvo nerealu tai girdėti... po to kai jau atsiguliau aš su mažiuku ir bandėm valgyti vyras stovėjo šalia ir grožėjosi suneliu-savo kopija... ir tada pasakė kad kai buvo uždurų ir išgirdo verksmą leliuko pats ašarą nubraukė.... taigi susitikimas įvyko netikėtai, nelauktai bet stebūklingai ir laimingai.... dabar žiūrint į mūsų stebūklėli taip graudu daros nes jis toks mylimas, toks gražus, toks ypatingas....taigi Lukutis kaip minėjau kolkas tėvelio kopija... Lauku gal ir mano koks bruožiukas išryškės
Dabar augam kaip ant mielių mylim savo maža stebūkliuką kuris namus pripildė nauju garsu mane nauju rūpestėliu, o tėvelį nauju gyvenimu ir potyrių
