Mes žmonės planingi. Nėštumą suplanavom, ne tai kad labai jau norėjau vaikų... Bet laikas buvo tinkamas, amžius jau "spaudė", o čia dar krizė prasidėjo
Taigi, suplanavom - padarėm. Nėštumas pagal planą, gimdyt neleido (dėl buvusios akių operacijos), tai ką - palninis CP, balandžio 21 prisistatyk 8 val, pjausim. Gerai! Kaip tik spėsiu pasibaigti darbus Tik va - tada ir sužinojau, kad su vaikais nelabai ką priplanuosi 
Dar laukiam..
Papildyta:
Balandžio 1 naktį prabundu - vėl susitraukinėja gimda. Jau kelis kart buvo paruošiamieji, tai labai nekreipiu dėmesio - paguliu, palaukiu, pavaikštau, palendu po dušu, dar paguliu... Nepraeina. Pradedu skaičiuot - kas 6 min, kas 5, kas 4.... Bėda
Juk dar beveik mėnuo iki termino, o ir CP laukia. Žadinu vyrą - sakau važiuojam kaklelio žiūrėt, turbūt nieko, bet dėl viso pikto, kad namie nepagimdyčiau netyčiom.Atvažiuojam, sakau taip ir anaip, gal kaklelį pažiūrėsit? O ten iškart dailiais ligoninės rūbeliais papuošė, į gimdyklą nuvedė - gulėk, gimdyk
Sarėmiai kas 3 min, bet nestiprūs - pff galvoju, pripasakoja visokių baisybių apie skausmus, o nieko čia tokio. Kaklelis 3,5 cm. Gimdykloj ramu, visai nebaisu... Suleido man "Ketanovo" ir paliko galvot - sako stabdyt negalim, per vėlu, bet ir nepjausim - gal dar persigalvosi Rašau žinutę mamai, sesei - gimdau! Ir kikenu patylom - vis tiek nepatikės, juk balandžio 1 Vyras užmiega, aš snaudžiu ir skaičiuoju - kas 3 minutės, kas 4 , vėl kas 3. Gretimoj palatoj surėkia moteris, tuoj po jos - mažas varlius 
Ir vėl tylu ramu. Relaksas Rytas, keičiasi pamaina. Uždeda daviklius, tikrina veiklą - jokių naujienų - vis dar pasyviai gimdau
Mažiui davikliai nepatinka, bando nuspirti, nepavyksta, pradeda nervintis, prasideda isterijos - širdies ritmas tik kyla, kyla, aparatai pradeda spiegti, sulekia seselės, bando kažkaip jį apraminti, liepia vartytis, bando dėlioti daviklius kitur - be šansų, avinukas rodo savo ragus 
Tenka nuimti daviklius, kol jo neištiko infarktas 
Kadangi jokių naujienų nėr, vyrą išleidžiu į darbą. Skambina paklaikus mama - rado žinutę. Nu ir pradeda daryt tvarką 
Kodėl gimdai? Kodėl negimdai? Ar jau pagimdei? Kas ten vyksta? Apskambina visus gimines ir pažįstamus medikus, sulekia trys daktarai, nebesusitaria, kuris čia mane pjaus Nu galiausiai 10 val išsirenkam, gydytojas liepia dar pagulėt ir pasišnekėt su mažium, kad ramintųsi, bet jei iki 11 val padėtis ta pati - pjaunam. Va čia man pasidaro baisu 
Guliu ir šneku mažiui - "nu, šauniai pajuokavai, geras balandžio 1-osios šposas, bet dabar jau raminkis, nes tuoj bus nebejuokinga, kai tave lauk trauks". Nu ir ką manot - po 20 minučių sarėmiai ... dingsta. Gimdymas atšaukiamas, mane perkelia į skyrių stebėjimui porai dienų, sarėmių daugiau nėr, kaklelis - užsidaręs Balandžio 1 d. cirkai baigėsi Papildyta:
Vėl sutariam dėl CP datos - balandžio 21. Deja, aš susergu - baisinis kosulys, niekaip neišsigydau - vėl atidedam gimdymą, kol pasveiksiu. Naujas terminas - 28 diena (kaip tik 28 ir turėtų būt realus terminas gimdymui). Bet tiek jau nebeišlaukėm
24 dieną (tiksliau naktį) vėl prasideda sarėmiai, tik šį kartą tokie jau visai nejuokingi Balandžio 1 sarėmiukai buvo tikrai nepalyginamai silpnesni. Skaičiuoju - sarėmiai kas 7 min, bet per juos jau lipu sienom ir per tas 7 min iki sekančio vos spėju atsigaut. 6 ryto skambinu gydytojui, prieš 8 val. mes jau ligoninėj. Supakuoja, vėl į gimdyklą, ateina gydytojas - iki pietų sako vien cezariai, operacinės užimtos, lovų nėr... Produktyvi diena Ką čia sako dėl akių tave pjaut? Gimdyk! Man akys ant kaktos - sarėmiai kas 6 min, aparatas fiksuoja tik silpną veiklą, o aš jau mirštu kaip skauda - ne ne ne, jokių gimdymų! Taip nesitarėm, aš morališkai nepasiruošus. Nu gerai sako, 13 val atsilaisvins operacinė Gydytojau, dabar 8 (!!!) valandos!!! Gi numirsiu iki tol Matyt pamatęs mano reakciją persigalvoja, prižada prapjauti mane iki pirmos operacijos 9 val, jei spės seselės paruošt. Toliau viskas turbiniu greičiu - kateteris, spinalinė nejautra, vyras perrengtas žaliais maišeliais laiko mane už rankos, supakuoja ant stalo, pasigirsta žavūs garsai - visokie kliūrkt šliūrpt - ir iš karto - klyksmas per visą operacinę Mano mažas staugalius pradėjo klykt dar neišimtas iš pilvo 
Tėti, patikrinkit kad tikrai berniukas, mama, pabučiuokit mažiuką, sveikas, stiprus, išnešam, mamą siuvam, greitai greitai, lovos reikia Galva truputį svaigsta, nelabai orientuojuosi dar kas čia buvo, girdžiu tik aparatus, kaip mano širdis plaka - pyp, pyp, pyp, pyyyyyyyyyyy.... ???!!!!! Mirštu???!!!!!! Šoku nuo stalo žiūrėt kodėl mirštu (gerai kad pririšo ) - uf, nukrito daviklis tiesiog Susiuvo, mano pirmas klausimas - "ar jau galima kosėt? Neišsiardys?" Perveža į atsigaivaliojimo skyrių, tik labai jau neilgam - trūksta lovų, nėr čia ko gimdyt nelaiku Kojų pirštai juda? Juda. Nu ir ok, čiuožk į skyrių Pora dienų susigaudymui, kas čia buvo... Pirmą naktį mažius naujagimių skyriuj, aš palatoj, vyras namie 
Kitą dieną jau persikeliam į mokamą palatą, sėdim visi kartu ir bandom susidėliot, kaip čia dabar gyvensim. Viskas labai keista ir nauja, visai nesijaučiu mama Nieko nemoku, tas vaikas man kažkoks... svetimas... Ką su juo daryt? 
Papildyta:
Gerai kad hormonai dirba savo darbą
Trečią dieną vyras išlekia į parduotuvę, grįžęs randa mane visą raudančią Puola klausinėt, kas atsitiko, kas buvo, o aš kūkčiodama rodau - "pa pa pažiūrėk, kokios jo ausytės gražios " Pramušė motinystė 
pirmos dienos ligoninėj
Po 4 parų išleidžia namo - vaikis sveikas, aš pjūvio net nejaučiu, nėr čia ko sėdėt. Šilta, šviečia saulė, žaliuoja medžiai, o mano vyras ant kokių 30 km/h važiuoja namo - taip jam baisu padaryt avariją su toookiu mažu ir trapiu padarėliu mašinoj
pirmos dienos namie
.. ir ką - jau metai praėjo
Jau didelis ir stiprus, bet vis toks pat užsispyręs, su savo nuomone ir, žinoma, humoro jausmus - Vytautas 
ir beveik metukų
