Noreciau ir as pasidalinti savo patirtimi ir pastebejimais sia tema. Turiu drauge, kuri jau keleta metu gyvena su vyru. Jai 40, jos draugas jau turejes seima, is pirmos santuokos uzaugintos dvi dukros. Oficialiai neissiskyres. Taip ir gyvena lygtai kaip seima, o is tikro taip ir nesuprasi ju statuso. Is pradziu, kol gyveno atskirai, jisai ir skyrybas pradejo tvarkytis, ir tuoktis abu ruosesi. Skraide ji kaip ant sparnu ir i vestuves zadejo pakviesti. Ejo laikas, jie apsigyveno kartu, o vestuves pradejo atedineti- tai pinigus taupo, tai dar ne laikas... taip ir praleke keleta meteliu. Niekas mano drauges gyvenime nesikeicia, nebent tas, kad nenori kalbeti apie savo gyvenima, vengia klausimu apie ju bendra ateiti, apie vaikus, nors ji labai nori savu, bet gal ne santuokoj nesirizta gimdyti. Akys jos liudnos,kai susitinki, skauda jai. O ka daryti, jei nesipersa, neima taip sakant. Kito susirasti tokiame amziuje irgi turbut jau be sansu, zodziu, iklimpusi savo neispildytu troskimu gyvenime. Liudna ir skaudu.
As siuliau jai uzduoti jam klausima tiesiai sviesiai, arba vedi, arba skiriames. Bet ji bijo ji prarasti, laikosi isikibusi, nors nera patenkinta savo gyvenimu. Merginos, svarbiausia neapgaudinekite saves. Paziurekite giliai i savo sirdi, ko jus is tiesu norite, ir nepasitenkinkite mazesniu. Pries aplinkinius juk gali uzsideti kauke, pavaidinti laiminga, bet saves juk neapgausi.
