QUOTE(ulrika @ 2010 05 05, 17:55)
As suprantu, kad galima, atsisakyt/nenoret teket, jei tau tas zmogus nepatinka, nemyli, nesi tikra savo jausmais, neisivaizduoji savo gyvenimo su juo ir t.t. Bet kai ta zmogu myli, jis yra tau pats paciausias, tavo zmogus ir atsisakoma teket (nenoriu but tavo zmona, noriu but tavo sugyventine

), gyvena kartu po 10- 20 m......nu nezinau...man kazkur cia galai nesueina...
Galai jums nesueina, nes jums meile zmogui asocijuojasi su vedybomis. O jus isivaiduokite, kad ya zmonems, kurie sugeba myleti ir tai meilei iamzinti jiems nebutinos vedybos, nes nenori jausmu egzibicionizmo.
Papildyta:
QUOTE(Subjektyvi @ 2010 05 05, 17:57)
O vat tuose išsiskyrimuose matau ir pliusų. Tai vaikai. Būtent. Nes kai sulaukia biologinio amžiaus saulėlydžio ir neturi vaikų, bet žiauriai nori, tačiau viskam savas laikas, tai ar čia gerai? Įgauna patirties, galbūt buvo ir gerų dalykų, visko buvo. O kai pagyvena su vienu sugyventiniu, su kitu, su trečiu, o realiai nei normalios šeimos, nei vaikų, nieko. Išbarsto save, savo jaunystę, grožį, sultis tiems vyrams, mazgoja kojines, ardosi, o rezultate kaip buvo viena kai pirštas, taip ir liko. Atidavė save, o sau nieko.
O sutuokinems tokiu isbarstytu metu negalima taikyti, kojiniu ir kitko jos nesklabia, o ir meiluziai, neiskaitomi i vaginos amortizacija?