QUOTE(Palaiminta @ 2010 05 06, 10:52)
Kalbetis butina, bet turi buti nubreztos tam tikros laiko ribos santuokai sudaryti, o ne siais metais, kitais, kai sutaupysim pinigu, kai nusipirksim buta ir pan. As irgi turiu drauge, kuri susidejusi jau daugeli metu. Is pradziu irgi buvo kalbos apie vestuves, apie pinigu taupyma ir pan., jos vis atidedeliojamos. Siuo metu sia tema net nediskutuojama, nes vyras net skyrybu su pirma zmona nebaiges tvarkyti. O ji toliau su juo gyvena, apie 5 metus jau kartu. Be ugneles akyse. Na, nelaiminga ji tokioje padetyje. Bandziau kalbetis su ja sia tema, protinti ja remti vyra prie sienos. Tuscios kalbos, nes ji bijo ta vyra prarasti, laikosi isikibusi, bijo isgirsti jo "ne". Tai ar cia tikrai yra meile tarp ju, jei neatsizvelgiama i vienas kito norus ir poreikius?
Ir kuo toliau, tuo sunkiau priimti sprendimą palikti tokį vyrą. Todėl ir sakau, kad kalbos yra viena, veiksmai - kita.
Sakot, nubrėžti ribas. Ir kiek tai yra? Savaitė, mėnuo, metai, keli metai? Pasakai vyrui: noriu oficialios santuokos, jeigu per metus nesusituokiam, skiriamės. Praeina metai ir nieko nesakiusi susirinks moteris lagaminus ir išeis? Nea. Vėl kalbės. Ir gaus sekantį pažadą. Kol pati nesupras, kad kalbėtis ir pažadų išpildymo laukti - beviltiška.
O tada vėl gi - ką daryt? Jaunikių prie durų eilė jau išsiskirstė, metų - nebe 18. Visi draugės-draugai su šeimom. Ir plaukiama toliau ta pačia vaga.