Nutariau ir as papasakoti savo auksiukių atejimą į šį margą pasaulį.
Istekėjau, kai baigiau 4 kursus ir gavau bakalaurą. Ir su vyru tyliai tyliai nutarėm tebūnie šeima pilna, tėtis mama ir lelius. Aš prisiklausius draugių pasakojimų, jog vaikai taip greit neužkimba, įtikinau vyrą, jog reikia imtis darbo iškart, nes nežinia kada užkibs mūsų džiaugsmelis. Tik vat ne visada reikia klausyt kitų kalbų ir istorijų, mūsų lelius nusprendė pasirodyti jau po pirmų bandymų.
Dar man buvo likę vieni metai mokytis Kaune, o gyvenau tai Vilniuje. Bet mes su lelium sutarėm gražiuoju, as baigiu mokslus o jis tada jau gimsta. Nėštumas buvo ganėtinai lengvas, neskaitant paslydimo vonioj ir nukritimo ir gulėjimo ligoninėj, kur pasakė jog lelius sveikas gyvas, mamytė irgi. Ir dar toj pčioj ligoninėj pasakė, jog turbūt susilauksim pirmagimiuko berniuko. Pasakiau šią naujiąną tėveliui, tėvelis džiaugėsi ir pilvuką vadino sūneliu, net išrinkom vardą Viliukas. Laikas ėjo, mokslai ėjo į pabaigą. Atėjo birželis, paskutiniai egzaminai ir diplomo gynimas. Birželio 12 atsiguliau į ligoninę, egzaminai išlaikyti, bet diplomas neapgintas, jo gynimas numatytas birželio 16 d. O man gimdymas šiaip jau numatytas 8 d. Tai vat praėjus tom keliom dienom po numatytos datos, ateinu į VGN priimamąjį, pamačiusi mano pilvą budinti gydytoja, sušunka, siaubas koks įspūdingas pilvas ir sužinojus, jog pagimdyt turėjau prieš kelias dienas, siūlo gultis į ligoninę. Aš aišku guluosi, nes nieko nežinau apie šitus dalykus ir daktarai vieninteliai šitu atveju man yra autoritetai ir bent jau suvokiantys kas vyksta.
Taigi guliu antradienį, guliu trečiadienį, guliu ketvirtadienį... Vieną iš šių dienų prakrapštė gimdos kaklelį ir pasirodė kamštis, kitą dieną pažiūrėjo echoskopu ir pasakė, jog vaikas nemaža ir pridūrė, jog mamkos vaikus iki 4,5 kg pagimdo pačios be jokių problemų ir komplikacijų. Taip begulint atėjo penktadienis, birželio 15-oji, su lengvumu atsikvėpiau, jog nepagimdžiau 13-ąją ir 14-ąją juodojo kaspino dieną. Atsibudau gana anksti savo geležinėj, siauroj ir labai nepatogioj lovoj ir staiga jaučiu kaip kažkas pilve trūko. Kaip aš išsigandau, judinu krutinu pilvą, kad sujudėtų lelius, pagaliau jis sujudėjo, lengviau atsikvėpiau, viskas leliui gerai. Ir staiga jaučiu kaip šlampa lova, supratau prasideda... Bėgu pas akušerę pasigirti, pagaliau, pagaliau pajudėjo ledai. Jau vakare man kažkoki sąrėmiukai buvo prasidėję, gydytoja buvo liepus išsimiegot ir pažadėjus, jog ryte jau galbūt pasibels lelius. Jinai buvo teisi. Akušerė pakvietė tą pačią vakarinę gydytoją, jinai mane pamačius nusišypsojo ir sako matot, taip ir turėjo būti. Pažiūrėjau į laikrodį, lelius pradėjo belstis lygiai 7 val. ryte.
Po to prasidėjo visos privalomos procedūros, klizma, skutimai ir pan. Prieš visa tai, skambtelėjau vyrukui ir pasakiau, jog jau važiuotų pasitikt savo sūnelio. O šis, nors buvo sakęs jog nenorėtų gimdyti kartu, po poros valandų jau stovėjo šalia manęes gimdyklos ir nervavo mane J. Nes kiekvieas jo noras pagelbėti, pamasažuoti, man sukeldavo tik didesnius skausmus. Sąremiavau sąremiavau, karts nuo karto ateidavo daktarai, liepdavo atsigult, uždėdavo diržus leliaus širdutei klausyt ir sukišdavo pirštus pažiūrėti kiek gi atsidaręs kaklelis. Oi rėkdavau, oi šaukdavau, o dėl niekam nežinomų priežasčių prieš šią procedūrą vyras būdavo išvytas iš gimdyklos. Pagaliau užsimaniau stumti, raičiausi ant stalo gal kokias dvi val., lelius stūmėsi laabai lėtai, akušerė vis liepdavo stūmti ne į žandus o žemiau, niekaip nesupratau ko jinai nori. Vyras buvo pabalęs, nes iš vakaro turėjo nemalonią danties traukimo procedūrą, tai gydytoja, pamačius jį tokį, sako gal jum bloga, eikit už durų, nes neturėsim kuom jūsų atgaivint. Bet vyras didvyriškai laikėsi, net aš tarpe tarp stūmimų paklausiau ar viskas gerai, tai net visas personalas juokėsi ir gyrė, kad dar ir vyru sugebu pasirūpint. O lelius niekaip nelindo lauk, nors gydytoja vis sakė, jog mato šviesią plaukutoą galvytę. Ir pagaliau gal po kokių poros val. stūmimo, išlindo leliaus galvukė, petukai užstrigo, visi gimdykloj buvę daktarai užpuolė mano pilvą ir ėmė stumti, aš neturėjau daugiau jėgų, ir štai su daktaršų pagalba mano lelius gimė. Girdžiu sako mergaitė, mes su vyru susižiūrėjom nustebę, bet ne tai mums tuo momentu rūpėjo, mūsų mergaitė NEKVĖPAVO. Mačiau kaip daktarė šeria per padukus ir duoda kvėpuoti dėguonį. Išgirdau tylų inkštimą, mergaitė pravirko
mes su vyru laimingi žiūrėjom į savo stebukliuką 
visai pamiršę, kad mum echo pranašavo Viliuką. Visas personalas apakęs pasakė jums gimė 5020 g 58 cm mergaitė. Trumpam paguldė šalia manęs, jau suvystytą ir miegančią, aš vis klausinėjau ko ji neverkia, juk žinojau, buvau girdėjus užgimę leliai daug ašaroja. Bet akušerės mane ramino, jog viskas gerai, todėl ir neverkia. Greit paėmę nuo tėčio rankų mūsų auksiuką išnešė tyrimams, mane susiuvo, nes buvau suplyšus į šimtą gabaliukų ir išvežė į palatą. Paeiti negalėjau beveik visą parą, po šiaip atrodo neilgo 7 val 40 min gimdymo. Dukrytę atnešdavo tik pamaitinti ir vėl išnešdavo tyrimimams. Labai padėjo vyras savo buvimu šalia, vis lėkdavo pažiūreti mažiukės. Pagaliau dvi dienas tyrę mano mažiukę atnešė ir pasakė, atiduodam, nieko blogo neradom, sveikas stiprus naujagimis. Kaip akmuo nuo širdies, pirmadienį jau visi trys buvom namie.Sakiau daugiau negimdysiu, bent jau artimiausius 10 metų tai tikrai ne. Bet praėjo 3 metai, mergaitė gražiai augo, nors buvo laabai pasiūtus, todėl ilgai svarsčius vieną vakarą prigludau prie vyro ir pasakiau, laikas antram leliui. Vyras sutiko, nes jis norėjo dar anksčiau, tačiau gimdyti juk reikėjo man, todėl paskutinis žodis turėjo būti mano. Ir ką gi, kadangi turėjau patirties, jog leliai užkimba iš pirmo karto, viską suplanavau. Ir išėjo taip kaip planvau. Lelius turėjo į šį pasauly ateiti rugpjūtį.
Nėštumas buvo siaubingas, lelių praktiškai neišnešiojau, o išgulėjau. Kai leliui buvo 11 savaitėlių pamačiau kraują, oi kaip ašarojau apsikabinus vyrą, juk judesių dar nėra, juk nežinia kaip jis ten laikosi. Su didžiule baime lėkėm su vyru į ligoninę. O ligoninėj sutiko tokia laabai maloni akušerė. Visa ašarota susinervinusi sakau kraujuoju, man 11 savaičių, o ji žiūri šaltom akim ir drebia, vaikiuką išsaugot norėsi ? O man šis klausimas kažkaip ne laiku ir ne vietoj, aišku sakau, kad saugosiu, čia juk mano lelius. Gerai kad atėjo laabai fainas ir dar plius gražus daktrėlis. Toks jaunas ir dar labai maloniai bendraujantis su pacientėm. Jisai apžiūrėjo ant kėdės ir pasakė, jog kalelis tvarkoj, nusivedė echo pažiūrėt ir pats be galo džiagdamasis man rodė kaip plaka maža širdutė, dar pasikvietė vyrą ir jam pats šokinėdamas iš laimės rodė tą mažą mūsų žmogeliuko plakančią širdutę. Tai va nuo tos dienos daugiausiai laiko praleidau lovoj, namie arba ligoninėj. Vis grėsė persileidimas, o vėliau priešlaikinis gimdymas, Bet aš žinojau, šitas lelius turi ateiti ir ateis į pasaulį ir netgi vėliau nei sako daktarai. Taip ir buvo. Ir vėl panaši situacija kaip su pirmąją, po kelių dienų po numatytos gimdymo datos su didžiule baime, jog vėl lelius bus super didelis atvažiavau apžiūrai į ligioninę. Pasitiko gydytojas Mileris. Tai jis lėtai lėtai man viską išaiškino, jo reikia man gultis į ligoninę, kad sudarytų gimdymo planą, pažiūrėtų koks bus lelius ir pan. Na aš ir atsiguliau. O palatos gydytoja ponia Karickienė, drėbė į akis pirmą pagimdei pagimdysi ir kitą ir nesvarbu kiek jis svers ir išvis vos nepasakė ko aš čia atsiguliau. Tai va taip prasidėjo liūdnos besibaiginėjančios vasaros dienos ligoninėj. Didžiąją išvežėm pas senelius ir abu su vyru laukėm mažosios. Ir štai guliu vieną dieną nieko, guliu antrą nieko, praėjo ir savaitgalis ligoninėj ir dar vis nieko. Na gydytoja sako, jei antardienį nepagimdysit sodinsiu ant kėdės ir žiūrėsim ką daryt. Naktis iš pirmadienio į antradienį ėjo įprastai bemiegiškai, nes už lango Vėtros stadionas, o naktim įjungia tokius didelius žibintus jam apšviesti, o jie apšviečia ne tik stadioną. Turbūt netyčia buvau užsnūdus, nes staiga nežinia dėl ko pabudau, kelnaitės buvo šlapios, nesupratau dėl ko. Pasikeičiau kitas, greit sušlapo ir jos. Nu bet su pirma vandenys bėgo kitaip, ne negali būt vandenys ir jokių skausmų, nes gimdant pirmą, skausmai atsirado iškart nubėgus vandenims. Na bet ilgiau nebelaukiau, buvo 2 val. nakties, nuėjau ir prižadinau akušerę, ši irgi nepatikėjo, kad vandenys, nes bėgo nesmarkiai, tačiau bendravo maloniai ir nepyko, jog prižadinau vidury nakties. Prijungė prie aparato širdutei klausyt, sąrėmių ir skausmų nebuvo, iškvietė gydytoją. Kai atėjo gyd. Širšinaitienė, akušerė pasidalino savo abejonėm, jog tikriausiai čia gleivės. Tačiau apžiūrėjus daktarė pasakė, į gimdyklą. Ne veltui visą pirmadienio vakarą maldavau leliaus jau ateiti į šį pasaulį. Skambinu vyrui, tas pašokęs iš miegų po kokio pusv. jau gimdykloj. Kolkas jokių skausmų, tik laabai silpna, labai maloni akušerė ir gydytoja, liepia ilsėtis ir snausti kol galiu. Aš taip ir darau. Apie 6 val prijungia aparatą širdukui klausyt ir dingsta valandai, man po truputi prasideda sąrėmiai, kurie vis stiprėja ir stiprėja. Vienas paskui kitą gimsta leliai, gimdyklos pilnos vaikų ašarų ir mamyčių džiaugsmo. O mūsų gimdykloj kol kas tik skausmas ir skausmo ašaros. Pasikeitė pamaina, atėjo akušerė Lylia ir paklausus kelintas gimdymas išėjo, nes sužinojus, jog antras, pasakė, jog viską aš jau žinau ir viskas čia bus greitai ir gerai. Bet man nuo to skausmas nesumažėjo. Jis vis didėji ir didėjo, variau vyrą, kad ką nors surastų ir darytų man jie ką nors. Tačiau tądien gimdyvių buvo kokis 3 kartus daugiau nei daktarų ir akušerių. Todėl akušerę pamačiau tik tada, kai jau pradėjau rėkt, nes skaudėjo siaubingai. Užsimaniau epidūro, atėjo daktarė. Apžiūrėjo ir sako 7 cm, tuoj gimdysit, ranka pratampė iki 8, o aš nebegaliu, rėkiu, šaukiu, vyras stovi pasimetęs ir nežino ką daryt. Prašo nerėkt, nes vaikui pakenksiu, bet aš nebegaliu ir šaukiu, jog man nieko nebereikia ir aš važiuoju namo. Aha namo, beveik su pilnu atsidarymu ir nepakeliamu skausmu. Gydytoja paguldo ant stalo ir liepia suleist narkotikų, nuo kurių man tik nusvaigsta galva, užtirpsta lūpos ir rankos. Rėkiu jog noriu stumt, o gimdykloj nieko nėra, vaikštinėja kažkokia žmogysta, kuri ateina pažiūri man tarp kojų ir sako, niekas dar nevyksta. BET AŠ JAUČIU KAD VYKSTA. O jinai sau ramiai, jūs nesinervuokit aš šalia, o kas man iš to, kad ji šalia. AŠ GIMDYT NORIU. Ateina mano akušerė, sako jau prasideda, nors aš jau seniai žinojau. Šį kartą aš jau žinojau ką reiškia stumti ne į žandus, jaučiau kaip užgimsta lelius. Išlindo pusė galvos ir tupi, man akušerė šaukia nestumk, nestumk, nu negaliu, aš be sąremio pliumpt ir išstūmiau galvytę ir visą kūnelį, kai mergaiė užgimė niekaip negalėjau patikėt, kad jau viskas, nes pats gimdymas trūko kokius tik 3 sąrėmius. Verkiu be ašarų ir namo jau nenoriu, uždeda Augustukę ir mes abu su tėveliu žiūrim susižavėję į mėlyną, kniurkiantį mažą žmogutį, mūsų žmogutį, mūsų mažają
.... Mergaitė gime 4480g ir 54 cm. Sugebėjau nebeužauginti iki 5 kg. P.S. Gydytoją pamačiau tik praėjus kuriam laikui po gimdymo...
