QUOTE(GREK @ 2010 05 20, 13:15)
Laba visiems 
jo, man iškart pareiškė, jei gaunu neįgalumą, sąlygų dirbti sumažintu krūviu šioje įstaigoje nėra
Jau antradienį komisija, ką man ten sakyt nuėjus, jei skirs neįgalumą, galiu iškart tart sudie darbui, kišt diplomą į stalčių ir tapti namų šeimininke (nors man labai patinka ja būti dabar 
)
Stiprūs jūs žmonės jei užteko vienos nakties. Nuo tada kai mums pasakė, kad mūsų mažius turi negalią iki mano diagnozės, mes jau buvom ant skyrybų slenkščio - nesikalbėjom, neverkėm, bet buvom tik buto kaimynai. Tiesiog vyras įniko į darbą, o aš visą laiką paskyriau tik vaikui, gydytojai sakė, kad galima jam pagelbėti tik iki 2 m. amžiaus. Nepraleidau nei akimirkos iki to ir dabar jau džiaugiamės tuo, ką pasiekėm. Gal todėl man ir skyrė dievulis šitą ligą, kad nuo šoko prisimintume, kad turim vienas kitą, vėl pamažu tampam šeima, jaučiu stiprų palaikymą iš vyro, nors matau, kad jis bijo ir nerimauja labiau už mane. Tiesiog apsikabinam, paverkiam ir vėl gyvenam toliau. Tik aš jau nereikalauju iš jo, kad jis man kalbėtų, guostų, nu nemoka jis to daryt ir aš nesiruošiu to pakeist. Tiesiog visada buna šalia, o man dabar tik to ir reikia.
oi, šiandien aš šeriu blogąjį - pikta kaip vilkas. Pridaviau kraują, laukiu atsakymų, o dar ta komisija laukia
jo, man iškart pareiškė, jei gaunu neįgalumą, sąlygų dirbti sumažintu krūviu šioje įstaigoje nėra
Jau antradienį komisija, ką man ten sakyt nuėjus, jei skirs neįgalumą, galiu iškart tart sudie darbui, kišt diplomą į stalčių ir tapti namų šeimininke (nors man labai patinka ja būti dabar )Stiprūs jūs žmonės jei užteko vienos nakties. Nuo tada kai mums pasakė, kad mūsų mažius turi negalią iki mano diagnozės, mes jau buvom ant skyrybų slenkščio - nesikalbėjom, neverkėm, bet buvom tik buto kaimynai. Tiesiog vyras įniko į darbą, o aš visą laiką paskyriau tik vaikui, gydytojai sakė, kad galima jam pagelbėti tik iki 2 m. amžiaus. Nepraleidau nei akimirkos iki to ir dabar jau džiaugiamės tuo, ką pasiekėm. Gal todėl man ir skyrė dievulis šitą ligą, kad nuo šoko prisimintume, kad turim vienas kitą, vėl pamažu tampam šeima, jaučiu stiprų palaikymą iš vyro, nors matau, kad jis bijo ir nerimauja labiau už mane. Tiesiog apsikabinam, paverkiam ir vėl gyvenam toliau. Tik aš jau nereikalauju iš jo, kad jis man kalbėtų, guostų, nu nemoka jis to daryt ir aš nesiruošiu to pakeist. Tiesiog visada buna šalia, o man dabar tik to ir reikia.
oi, šiandien aš šeriu blogąjį - pikta kaip vilkas. Pridaviau kraują, laukiu atsakymų, o dar ta komisija laukia
As vis mastau ar prasideti su ta komisija man?
Saunu, kad palaiko vyras
, as negaleciau pasakyti, kad kas pasikeistu i geraji santykiuose, daznai sulaukiu : tau visalaika silpna Gal ir suprantama, nes per paskutinius 4,5 metus 3 kartus nescia buvau, tai vyrui mano silpnumas yra norma del to nesvarbu ar po chemijos ar ne turi buti vakarene, vaikais pasirupinta ir namai sutvarkyti Tad palaikymo ir vyrisko peties nelabai sulaukiu, greiciau teciui galiu pasiguosti, nei vyrui 
Nors stengiuos visiems atrodyti linksma ir energinga, o nerimo viduj pilna. Labai bijau operacijos, o dar labiau palikti tiek ilgam vaikucius Papildyta:
QUOTE(Art. @ 2010 05 19, 22:07)
Gerai pasakyta. Maniškės liga mus labai suartino, tie paskutiniai 7 metai buvo kažkokie stebuklingi. Visos kasdieninės smulkmenos nusistūmė į šalį. Atrodo į iškilusią vieną didelę bėda gali tieiog kažkaip nežiūrėti, o galybėje smulkmenų paskęsti. Žinoma situacija situacijai nelygu. Pas kažką maži vaikai, kažkas mažai uždirba ir vienam sunku išlaikyti šeimą, kažkieno darbdaviai griežti ir "teisingi". Mūsų atveju vaikai jau nebe mažiukai, pinigais paremdavo visa giminė iš abiejų pusių, mano darbdavys pasirodė ypatingai supratingas ir leido nebūti darbuos kiek tik reikia.
Vyrai iš tikro yra silpnoji lytis, čia jau sena ir moksliškai įrodyta tiesa. Juos reikia mažuma saugoti, pažistų nemažai palūžusių nuo atrodo visai paprastų problemų. Jie tik fiziškai stipresni už moteriškes, bet čia to nereikia. Tad saugokite vyrus. Atsiprašau už tokį grynai vyrišką pastebėjimą.
Galvojau kad mes su saviške nuolatos šnekamės ir aš žinau viską apie ją. Bet iš tikro ji saugojo mane, saugojo mus. Paskaičiau jos dienoraštį. Turėjo tokius kur nuolatos rašė apie savo sveikatą, vaistus, gydymą. Ir apie jausmus, sapnus, mintis. Oi, oi, oi. Turėjo teisę skųstis ir dejuoti 1000 kartų smarkiau. Skaitau ir verkiu. Bet saugojo mus, saugojo tikrai.
O žmonės yra skirtingi. Vienas sako: "oi aš nelaimingas, oi man blogai, mano žmona serga, kaip aš dabar gyvensiu, tikriausiai ir aš susirgsiu...", kitas: "mano žmonai blogai, ji serga, jai reikia pagalbos, kaip jai padėti, aš turiu būti tvirtas...". Žmogus žmogui nelygu. Ir atorodo ir vienodai auklėti ir iš vienos kartais šeimos, o skirtingi. Čia irgi iš asmeninės patirties.
vat
Vyrai iš tikro yra silpnoji lytis, čia jau sena ir moksliškai įrodyta tiesa. Juos reikia mažuma saugoti, pažistų nemažai palūžusių nuo atrodo visai paprastų problemų. Jie tik fiziškai stipresni už moteriškes, bet čia to nereikia. Tad saugokite vyrus. Atsiprašau už tokį grynai vyrišką pastebėjimą.
Galvojau kad mes su saviške nuolatos šnekamės ir aš žinau viską apie ją. Bet iš tikro ji saugojo mane, saugojo mus. Paskaičiau jos dienoraštį. Turėjo tokius kur nuolatos rašė apie savo sveikatą, vaistus, gydymą. Ir apie jausmus, sapnus, mintis. Oi, oi, oi. Turėjo teisę skųstis ir dejuoti 1000 kartų smarkiau. Skaitau ir verkiu. Bet saugojo mus, saugojo tikrai.
O žmonės yra skirtingi. Vienas sako: "oi aš nelaimingas, oi man blogai, mano žmona serga, kaip aš dabar gyvensiu, tikriausiai ir aš susirgsiu...", kitas: "mano žmonai blogai, ji serga, jai reikia pagalbos, kaip jai padėti, aš turiu būti tvirtas...". Žmogus žmogui nelygu. Ir atorodo ir vienodai auklėti ir iš vienos kartais šeimos, o skirtingi. Čia irgi iš asmeninės patirties.
vat
Art, Jus nerealus, tokius zodzius isgirsti is vyro
Papildyta:
QUOTE(A-Z @ 2010 05 18, 19:17)
MB pasidarė toks nžn, atrodo, kad atsibodo jam tos ligos. Atseit kiek galima, jau 3 mėn. ta chemija. O man tai gal gyvai sulįsti į žemę. taip stengiuos, kad kuo mažiau visus užkraut, jokių užgaidų nerodau ir pan., o to palaikymo mažai sulaukiu iš jo. aišku, daug palaikymo iš tėvų, iš sesės labai daug pagalbos su vaiku ir buity. bet aš labai noriu ir iš jo...
Samta, tu minėjai, kad irgi buvo kažkokie nesusipratimai su TB, kaip išsisprendė, tiesiog praėjo ir tiek?
Ir man irgi atrodo, ka vyrui mano liga atsibodo, nors stengiuos is paskutiniu, kad neaustu tuo seima, vakarene kas vakara paruosta, visi savaitgaliai kartu, buitis visa ant manes, buityje jis jokiu darbu isskyrus vaikus padeti priziureti, vakarais ir savaitgaliai jis neturi visiskai
jis uzsidare ir pasinere i darba Papildyta:
Gal per daug cia prirasiau, bet jau prisikaupe
