26 - ji onko užeigėlė...

Mūsų rekordas - turbūt 25 chemijos per 2 metus neskaitant avastino monoterapijos....

:wub:Kaip miela, kai žmogus rūpinasi kitu nejausdamas aukos, tai yra meilė, rimtai... aš tą patį daryčiau, nenusisukčiau nuo artimo jei jam sunku...tik nuo manęs daug kas nusisuko....bet angeliukų dar turiu

Gerai pasakyta. Maniškės liga mus labai suartino, tie paskutiniai 7 metai buvo kažkokie stebuklingi. Visos kasdieninės smulkmenos nusistūmė į šalį. Atrodo į iškilusią vieną didelę bėda gali tieiog kažkaip nežiūrėti, o galybėje smulkmenų paskęsti. Žinoma situacija situacijai nelygu. Pas kažką maži vaikai, kažkas mažai uždirba ir vienam sunku išlaikyti šeimą, kažkieno darbdaviai griežti ir "teisingi". Mūsų atveju vaikai jau nebe mažiukai, pinigais paremdavo visa giminė iš abiejų pusių, mano darbdavys pasirodė ypatingai supratingas ir leido nebūti darbuos kiek tik reikia.
Vyrai iš tikro yra silpnoji lytis, čia jau sena ir moksliškai įrodyta tiesa. Juos reikia mažuma saugoti, pažistų nemažai palūžusių nuo atrodo visai paprastų problemų. Jie tik fiziškai stipresni už moteriškes, bet čia to nereikia. Tad saugokite vyrus. Atsiprašau už tokį grynai vyrišką pastebėjimą.
Galvojau kad mes su saviške nuolatos šnekamės ir aš žinau viską apie ją. Bet iš tikro ji saugojo mane, saugojo mus. Paskaičiau jos dienoraštį. Turėjo tokius kur nuolatos rašė apie savo sveikatą, vaistus, gydymą. Ir apie jausmus, sapnus, mintis. Oi, oi, oi. Turėjo teisę skųstis ir dejuoti 1000 kartų smarkiau. Skaitau ir verkiu. Bet saugojo mus, saugojo tikrai.
O žmonės yra skirtingi. Vienas sako: "oi aš nelaimingas, oi man blogai, mano žmona serga, kaip aš dabar gyvensiu, tikriausiai ir aš susirgsiu...", kitas: "mano žmonai blogai, ji serga, jai reikia pagalbos, kaip jai padėti, aš turiu būti tvirtas...". Žmogus žmogui nelygu. Ir atorodo ir vienodai auklėti ir iš vienos kartais šeimos, o skirtingi. Čia irgi iš asmeninės patirties.
vat

va čia tai laimė - tokius darbdavius turėti. pasisekė

Grazios, brandzios mintys... Del vyru... tikra tiesa. Kai suzinojom, kad musu mazoji turi igimta liga (ne pacia blogiausiai, bet nieko gero), man per nakti tarsi antra skura uzaugo, o mano vyras per nakti verkti ismoko... Visumoj - abiem i gera.

As cia Kazkaip "nerasymo" dienos...Labai dziaugiuosi kad nieko baisaus pas tave nerado

Ir del Gabijos

Carvel ,nieko neparasei,kaip dukryte,kaip tas guzas? Tikiuosi kad viskas gerai

Grek ,greiciau pasveikti vaikiukui ir tau atsistatyti krauja

Vilti17 ,jusu KT rezultatai

Viktorija ,laikykites su mamyte ir tikekite,buna stebuklu,mes tai zinom

A-Z ,kartais mes norime is vyru daugiau,nei jie gali...Suprantu tave

Dar gydymo metu mes kartais jautriau viska priimame...mano vyras buvo juroje 6 menesius,isplauke iskart po mano pirmos chemijos,taip reikejo,palaikydavo zinutemis,bet nezinau,kaip butu jeigu jis butu namie,viska matytu...
Paskaityk GABIJOS zodzius tau Labai gerai pasakyta,galvok apie save,tu turi pasveikti,cia dabar vienintelis tavo tikslas

Art ,žaviuosi...tikrai ...labai idomu buvo isgirsti vyru nuomone,pagarba ir teisingai pastebejai,kad zmones yra skirtingi...

Kiekviename musu tūno du vilkai:geras ir blogas.Laimi tas,kuri tu šersi. Indeno ismintis

Jauna moteris aplankė savo mamą ir pasiguodė jai, kad jos gyvenimas tapo sunkus. Ji nežinanti, kaip viską sutvarkyti ir kad ji jau pavargo nuo to, kad pasibaigus vienai problemai, atsiranda kita.
Todėl jos manymu, geriausia išeitis - viską užbaigti.

Mama tyliai išklausė ir po to nusivedė dukrą į virtuvę.
Nieko nesakydama, ji užkaitė tris puodus su vandeniu.
Į pirmą puodą ji įdėjo morkas, į antrą-kiaušinius ir į paskutinį supylė kavos pupeles.
Užvirino juos ir po 20min. viską išjungė.
Išimtas morkas ir kiaušinius sudėjo į lėkštutes, vandenį nuo virtų pupelių supylė į puoduką.

Atsisukusi į dukterį, ji paklausė: "Pasakyk, ką tu matai?"

"Morkos, kiaušiniai ir kava",-atsakė dukra. Mama pastūmėjo arčiau lėkštutę su morkomis ir paprašė paliesti morkas. Dukra pastebėjo,kad jos suminkštėjo.

Vėliau mama paprašė paimti kiaušinį ir jį nulupti. Nulupus pamatė, kad tai kietai virtas kiaušinis.
Galiausiai mama paprašė dukters pauostyti ir paragauti kavos.
Dukra nusišypsojo, įkvėpė malonaus kavos aromato ir mėgavosi kava.

"Koks viso to tikslas, mama? "-paklausė duktė. Jos mama paaiškino jai, kad kiekvienas iš šių objektų pateko į nemalonią padėtį-karštą vandenį, bet sureagavo skirtingai.
Kietos, standžios morkos, pabuvusios verdančiame vandenyje, suminkštėjo ir tapo silpnos.
Gležnas dūžtantis kiaušinis jautėsi saugiai jį saugančiame lukšte. Bet pabuvęs verdančiame vandenyje, viduje tapo kietas.
Unikaliausios buvo kavos pupelės, nes pabuvusios verdančiame vandenyje jos pakeitė...vandenį.
"Kuri iš jų esi tu",-ji paklausė savo dukters.
"Kai išbandymai ir nepalankios situacijos pasibeldžia į tavo duris, kaip tu atsakai?

Ar tu esi morka, kiaušinis ar kavos pupelė?"
Kaip elgiesi tu? Ar sunkiausią valandą ir didžiausių išbandymų metu pakyli į kitą lygį?
Ar tu lyg morka, kuri atrodo stipri, bet skausmo ir išbandymų metu vysti, tampi minkšta ir prarandi stiprumą? Ar tu lyg kiaušinis - širdyje ramus ir pasyvus, bet kuris keičiasi, kai jį kaitina?
Ar tavo entuziazmas ir geroji dvasia, patyrę finansinį sunkumą, kasdienius išbandymus ir nusivylimus, nesukietėja ir netampa nejautri kitiems?

Ar tu kaip kavos pupelė? Maža pupelė sugeba pakeisti karštą vandenį, t.y. keičia kiekvieną aplinkybę,
kuri sukelia skausmą. Kai vanduo tampa karštas, ji išleidžia savo skonį ir malonų aromatą. Jei tu esi kaip pupelė, tai kas kartą pablogėjus aplinkybėms, tu tampi geresniu žmogumi ir keiti situaciją aplink.
Taigi, kas Tu esi ?

[ Gabija ačiū už tokį pamastymą....tikrai geras..

Laba visiems

jo, man iškart pareiškė, jei gaunu neįgalumą, sąlygų dirbti sumažintu krūviu šioje įstaigoje nėra Jau antradienį komisija, ką man ten sakyt nuėjus, jei skirs neįgalumą, galiu iškart tart sudie darbui, kišt diplomą į stalčių ir tapti namų šeimininke (nors man labai patinka ja būti dabar )


Stiprūs jūs žmonės jei užteko vienos nakties. Nuo tada kai mums pasakė, kad mūsų mažius turi negalią iki mano diagnozės, mes jau buvom ant skyrybų slenkščio - nesikalbėjom, neverkėm, bet buvom tik buto kaimynai. Tiesiog vyras įniko į darbą, o aš visą laiką paskyriau tik vaikui, gydytojai sakė, kad galima jam pagelbėti tik iki 2 m. amžiaus. Nepraleidau nei akimirkos iki to ir dabar jau džiaugiamės tuo, ką pasiekėm. Gal todėl man ir skyrė dievulis šitą ligą, kad nuo šoko prisimintume, kad turim vienas kitą, vėl pamažu tampam šeima, jaučiu stiprų palaikymą iš vyro, nors matau, kad jis bijo ir nerimauja labiau už mane. Tiesiog apsikabinam, paverkiam ir vėl gyvenam toliau. Tik aš jau nereikalauju iš jo, kad jis man kalbėtų, guostų, nu nemoka jis to daryt ir aš nesiruošiu to pakeist. Tiesiog visada buna šalia, o man dabar tik to ir reikia.


oi, šiandien aš šeriu blogąjį - pikta kaip vilkas. Pridaviau kraują, laukiu atsakymų, o dar ta komisija laukia

Paskaičiau šiuos žodžius vakar, bet mintys ir savianalizė neapleidžia iki šiol...Kodėl taip būna? Pavadinti savo šeimos paskutinius metus "stebuklingais" galiu ir aš. Bet kodėl tik dabar? Nebijau pasakyti, kad esu laiminga. Nebeverkiu dėl smulkmenų. Nesigėdiju garsiai pasakyti kokį gerą vyrą turiu, kai kitos tik niekina savuosius. Matau pavasarį, stengiuosi šypsotis ir į gyvenimą žiūrėti paprasčiau.
Skyrelio senbuvės prisiminas pasaką "kaip gerai, kad", sukėlusią nemažai diskusijų. Nesakau, kad "kaip gerai, kad kažkas serga..". Pratęsdama .GABIJOS. pasakojimą , pakartoju ir aš pasaką....
Gyveno kartą, gal prieš kokį šimtą metų, maža mergaitė. Turėjo ji mamą ir tėtį, gyveno name su dideliu sodu, o prižiūrėjo ją auklė-vienuolė. Su aukle mergaitė praleisdavo ištisas dienas – drauge mokydavosi, skambindavo pianinu, vaikštinėdavo ir, žinoma, žaisdavo... Auklė išmokė ją žaisti ir žaidimą, kurį jos vadindavo „Kaip gerai, kad...“. Kaip jį žaisti? Ogi reikia pasakyti „Kaip gerai, kad ...“ ir pratęsti mintį užbaigiant sakinį „nes ...“.
Kartą mergaitė siuvinėdama įsidūrė. Atbėgo pas auklę ašarų pilnomis akimis ir rodo jai kraujuojantį pirštelį. O auklė nepradeda guosti mergaitės, bet siūlo jai: „Žinai, pažaiskime mūsų žaidimą „Kaip gerai, kad...“.

„Kaip gerai, kad įsidūriau pirštelį“, - netvirtu balseliu sako mergaitė, - „gerai, nes... nes... nes galėjau juk įsidurti net du pirštelius“.
„Taip“, - pritaria auklė, - „kaip gerai, kad įsidūrei pirštelį, ir greitai pamatei tai, nes juk galėjo kraujo lašelis nukristi ant siuvinėjamos staltiesės ir sutepti ją, o tai juk dovana mamai vardadienio proga, nespėtum kitos išsiuvinėti“.
„Kaip gerai, kad įsidūriau pirštelį ir nešaukiau garsiai, nes mama būtų labai išsigandusi – ji visada pergyvena, kai man kas atsitinka“, - mergaitės ašaros jau nudžiūvusios, balselis guvus, ją pagauna azartas, - „Aš tuoj sugalvosiu dar daugiau, kodėl galėčiau pasakyti, kaip gerai, kad įsidūriau pirštelį... Kaip gerai... kaip gerai, nes dabar, o ne vakar, kai turėjome eiti teatrą... kaip gerai, kad ... kad adatėlė nenulūžo...“.
Mergaitė jau šokinėja ir juokiasi. Auklė šypsosi – koks puikus žaidimas!
Kitą dieną mergaitė važinėjosi dviratuku sodo keliukais, o auklė žingsniavo šalia. Dviratukas užkliuvo už medžio šaknies, ir mergaitė apvirto skaudžiai susimušdama koją. Dar klūpėdama ant žemės ji pirmiausiai pažvelgė į auklę, ir tuoj pat prisiminė jų žaidimą „Kaip gerai, kad...“. Tuomet pamažu atsistojo, nusivalė smėlėtas rankas, ir ramutėliu balsu pasakė: „Kaip gerai, kad nukritau čia, o ne kokioj baloj...“ Po to šlubčiodama priėjo prie auklės, parodė jai nubrozdintą kelį ir pridūrė: „Ir gerai, kad susimušiau tik vieną koją“.
Šis žaidimas mergaitei taip patiko, jog ji neapsieidavo be jo nei dienos. Nesvarbu, kas benutiktų – ar reikėdavo nesmagų darbą dirbti, ar susipykdavo su namiškiais, ar negaudavo to, ko norėdavo – žaidimas padėdavo visada. Žodžiai „Kaip gerai, kad...“ tapo tiesiog įpročiu kiekvienoj sudėtingesnėj situacijoj. Net ir tuomet, kai mergaitė užaugo, ir auklės jai seniai nebereikėjo, ji juos vis prisimindavo.
Po daugelio metų, ilgai ir sunkiai sirgęs, mirė tos mažos mergaitės, kuri jau buvo tapusi suaugusia mergina, tėvas. Į laidotuves atvyko ir auklė. Ji priėjo prie netekties prislėgtos savo auklėtinės, paėmė ją už rankos ir pasakė: „Žinau, tau sunku. Bet net ir dabar mes galime pažaisti mūsų seną žaidimą „Kaip gerai, kad...". Mergina atsakė jai: „Kaip gerai, kad taip yra – jam nebeskauda, jis nebesikankina – tėtis dabar danguje, jam ramu“. Ir jos abi nebyliai susižiūrėjo..Ir širdyse tam pritarė...Kaip gerai kad nematom kančių ir ašarų..

sugraudino mane.....pagalvojau, gerai, kad atėjau čia....sutikau daug tvirtų, brandžių asmenybių....gaila, kad tik virtualiai......GREK-tu stipruolė, juk kovoji ne tik už save, bet ir vaikiuką,,,viskas bus gerai,,,,tikiu tuo... juk yra vyrai, kurie nemoka kalbėti, bet tai nereiškia, kad jiems nerūpi...jie irgi bijo...maniškis irgi pradeda apsiversti...ir man jau linksmiau, kai jis nepaniūręs

o iš tiesų nėra? ar tik darbdavio žodžiais?