Sveikutės

)))
Savaitę ar dvi kaupiaus pasirodyti.. aną savaitę pagaliau susiėmiau, išdrįsau, parašiau... Arbatėlė taip keistai manęs užklausė... jopapaaaaaaaaaaaaaaaaa.. pasirodo iš jaudulio susimaišiau favourituose ir kai dėjau i PIlkos asmeninę temą...

Tad dėkoju Arbatėlei, kad taip mandagiai subtiliai mane nukreipė, atsiprašau Pilkos

, miela Rustė viską pataisė, o aš vėl kelias dienas kankinaus - rodytis ar ne.. Tad nakčia, kol niekas nemato, jau gal šešis kartus patikrinus ar tikrai ten rašau, kartoju tai, ką rašiau anądien:
Pradėsiu banaliai, nuo padėkų... Ačiū, kad rašėte, kad užbūrėte, kad paskatinote...gal du metus nedrįsau, o dabar galvoju - kodėl gi ne... Esu sukūrusi vos kelias lėles, savo širdelės džiaugsmui labiau, nei pramogai ar uždarbiui, dabar supratau, kad noriu dar, bet tam reikalinga taikli, tiesi, negailestinga kritika.. noriu augt...
Pati pirmoji mano lėlytė, skaičius Jus, "užsivedus", "pagimdyta" dar prieš dvejus metus - Vilytė... mano pirmoji meilė

bais sunkiai, bet pagaliau išsiskyriau su ja, visai neseniai, su ašarom...:


Vėliau atsirado močiutė Genutė, vis dar besiglaudžianti pas mane:



eaaaaaaaanm... na, gal ne visas iš karto, bet parodysiu, jei leisit

))
pasakysiu nuo dūšios- su lėlėmis neįmanoma atsisveikinti be širdies skausmo ir ašarų, neįmanoma jų kurt neįdėjus savęs... jų net neįmanoma įvertint...