QUOTE(Aikoksskirtumas @ 2011 08 18, 14:08)
dėkui, voveryt 
kažkaip dauguma vis tik žiūri į mano lėles ir klausia, kodėl jos tokios liūdnos
nors man gal irgi jos labiau susimąsčiusios nei liūdnos. Bet man tai patinka tokios.. nors dabar vieną kuriu labai išsišiepusią, bet kaži kas gausis.. išvis paskutiniu metu labai sunkiai kažkaip ir medžiagos derinasi, ir veidukai kažkaip vis nesigauna - nudažau ir paskui nupjaunu visą veidą negailėdama 

kažkaip dauguma vis tik žiūri į mano lėles ir klausia, kodėl jos tokios liūdnos


Aha, žinomas reikalas - šnai pusiau baigtą darbą, velniop jį, kad ne toks kokio noriu. Nebetenkina tas - gerai kaip gavosi. Vadinasi pirmyn. Reiškia jau nepasitenkini tuo. Norisi geriau.
O jeigu sąžiningai - man patinka liūdnos lėlės. Kaip ir liūdnos nuotraukos, piešiniai. Man gražiausia liūdnos žmogaus akys. Jos daugiau pasako nei besišypsančios lūpos. Matyt todėl, kad pati nemoku šypsotis, vidumi esu liūdna ir net baisu sakyti - mėgaujuosi liūdesiu. Vis tik kurdama lėles įdedu į jas dalį savęs. Todėl joms stengiuosi duoti gerą liūdnumą. Ne skausmą, ne tragediją, o ramų liūdesį, kurio kartais net ir reikia. Kiek kartų bandžiau veiduką lipdyti besišypsantį - gaunasi kažkokia ironija ir viskas
