Lietuviškų vestuvių papročiai ir apeigos

tai kad sitos tradicijos jei neklystu ir yra is senu laiku, bent jau pirslio korimas tai tikrai tikrai...

As asmeniskai tokiu vestuviu nenoreciau Teko dalyvauti tradicinese vestuvese ir siuolaikiskose.Tradicinese pirsliai su savo kalbom "aciu aciu teveliai kad uzauginot"taip atsibodo,kad visi ejom ir ejom parukyt(ypac jaunimas) Nera ka lygint su siuolaikiskom,nes muzikantai buvo profai,jie vede vakara,buvo sugalvoje super programa
Jau pastebiu,kad daugelis kai kuriu senoviniu tradiciju atsisako,madingesnes uzsienio tradicijos:ziedlapiu barstymas,balandziu paleidimas.Netgi puokstes metimas nera lietuviska tradicija,o gal as ir klystu

Apie kokias tradicines vestuves kalbam? kiek suprantu relija nori TRADICINIŲ lietuviškų, o ne adaptuotų kaimiškų (sorry, jei ką įžeisiu). O tikrai tradicinėse-etnografinėse vestuvėse norėčiau sudalyvauti, savų nenorėčiau - nes daugelio papročių jau nebežinau ir nebesuprantu, jie nebėra man svarbūs. Tačiau nepainiokit tų vulgarokų piršlio juokelių su etnografija. Iš tradicinių vestuvių papročių atsimenu tik tai, kad jaunąją reikia įnešti per slekstį, kad namų dvasios pamatytų, kad jaunoji ne sava valia čia ateina, o šeimininkas ją atsiveda - tada namų dvasios ją priima ir nekenkia

O aš esu iš reto būrio, kurios nori tikrų etnografinių vestuvių, kur daug sutartinių ir visokių polkučių, o ne Pūko radijo stoties repertuaras. Tik susidūriau su bėda: pati nesu istorikė, papročių daugelio nežinau, o kur ieškoti pagalbos šituo klausimu - neišmanau. Gar turite kokių idėjų?

gali kreiptis į Liaudies buities muziejų, gal suteiks info.
taip pat nepatingėk nueiti į biblioteką P. Dundulienės knygų. jei atmintis neapgauna, tau tiktų Senovės lietuvių šeimos papročiai.

Oi, aciu labai:)

Sunkoka su tom etnografinėm... Jau vien dėl to, kad šiais laikais nevisada aišku, ką laikyti jaunosios tėvų namais, pavyzdžiui. (Mano atveju taip yra) O jaunikis su svita turėtų jaunąją iš visų namų slenksčių išpirkti.
Klaikiausios tai tos naujosios amerikoniškos iš filmų atėjusios "tradicijos", kurias žmonės aklai beždžioniauja nesuprasdami prasmės. Tas keliaraiščio nuėmimas... nemanau, kad kuri, žinodama, iš kur paprotys atsirado, to norėtų... O puokštės metimas pamergėms? Iš kur jis čia pas mus? Gi Lietuvoj senais laikais panašiai būdavo per mergvakarį- pamergės paeiliui šukuodavo jaunosios plaukus, tada ši mesdavo joms šukas per petį... Kuom tai netinka?
Mūsų baltiškos tradicijos l.gražios ir nebūtinai verksmingos, tik reikia jas susirankioti ir adaptuoti
Beje, senaisiais laikais pats garbingiausias žmogus vestuvėse būdavo... svočia. Tad jos skandinimas ir piršlio korimas tai jau palygint naujas išmislas.

Nors as jau istekejau, bet pagalvojau kad visai neblogai butu padaryti etnografines vestuves Tik patys artimiausi gimines. Manau kad daugelis sveciu butu patenkinti sudalyvauti kitokiose vestuvese. Bet as manyciau jei jau etnografines, tai jau tikrai be baltos sukneles, o su tautiniais rubais.

manau, lafa būtų
šiaip Rumšiškių muziejus šiokias tokias organizuoja, bet ten labai trumpa viskas. nete pasižiūrėk.
Papildyta:


o paprotys nešti jaunąją per tiltą? lietuvių kultūroje tiltas gyvųjų ir mirusiųjų pasaulius jungia. tai jau ačiū, manęs nenešė esu girdėjusi, kad tai tarybiniais laikais taksistų sugalvotas "paprotys", jie su volgom svitas vežiodavo, tai tempdavo laikas, kad taksometras kuo ilgiau tiksėtų

Bene kiekvienose vestuvėse jaunasis yra priverstas numauti jaunajai keliaraištį, kartais net dantimis. Šio veiksmo prasmė yra pridengta klaidingai suvokiamais aiškinimais, o istoriškai tai - gan vulgarus moters pasisavinimo simbolis.

XIX amžiuje anglų kolonistai, kėlęsi į Amerikos laukus, buvo ne kilmingi piliečiai, o Anglijoje gyvenimą praradę plėšikai, kontrabandininkai ir susikompromitavę asmenys, kurie bėgo iš savo šalies ieškodami naujo gyvenimo. Juos lydėdavo ir laisvo elgesio merginų grupės, kad galėtų aptarnauti laive plaukiančius vyrus. Amerikoje Aukso karštligės laikais, atvykusios merginos patekdavo į salūnus, kur po sunkių darbų kalnuose vyrai atsipalaiduodavo. Keliaraiščiai ant kurtizanių šlaunų buvo skirti prispausti pinigams už šokius apsinuoginus.

Kai vyras nuspręsdavo vesti vieną iš laisvo elgesio panelių (nes žmonos paieškoms pasirinkimas buvo be galo skurdus), jis viešai salūne sumokėdavo už ją viešnamio šeimininkui tokią sumą pinigų, kuri nupirkdavo moterį visam gyvenimui. Vyras, paviešindamas faktą, kad moteris nebėra paleistuvė, o priklauso tik jam vienam, numaudavo jai keliaraištį, tarsi sakydamas:“šios kojos daugiau nebešoks ir keliaraiščio prispausti pinigams jai daugiau nebereikės...“

Vargu ar bent vienas lietuvis išties tai turi omeny, atlikdamas keliaraiščio numovimo veiksmą... Turbūt nė viena ištekanti lietuvė nesijaučia kurtizaniško kraujo, darbą baigiančia paleistuve... Kam tuomet mūsų vestuvių kultūrai reikalingas keliaraištis?
Papildyta:
dar truputis

Lietuvių tradicijai taip pat yra nepriimtina tėvams vesti dukras prie altoriaus jų vestuvių dieną - tai amerikietiškas pavyzdys.

Senovės Lietuvos šeimose tėvas ir motina užėmė lygiavertę padėtį. Motinos kultas vestuvių tradicijose stipriai lenkė vyriškąjį, todėl motina ir turėtų palydėti dukrą keliu į šeimyninį gyvenimą. Tačiau etnografė G. Kadžytė, atsižvelgdama į tėvų vaidmenis tradicinėje lietuvių šeimoje, siūlo dukras lydėti prie altoriaus abiem tėvams. Motina turėtų nešti naminės duonos kepalą ant baltos drobės rankšluostėlio, kad mišių metu ji būtų pašventinta, ir jaunojo troboje kvapėtų labiau už anytos raugą. Tai simbolizavo naujos šeimininkės atėjimą į vyro namus.

Dabartinės vestuvės neapsieina be sprinto trasos jaunikiui per ilgiausią tiltą su nuotaka ant rankų... Pasidomėjus, iš kur atsirado ši tradicija ir kokia jos prasmė būsimam bendram poros gyvenimui, darosi graudu ir juokinga.

Sovietmečiu, kuomet buvo naikinamos visos lietuvių tautos ritualinės apeigos, žmonės pasigedo veiklos ir simbolių, palydinčių į naująjį gyvenimo etapą. Dažnai būdavo pasigriebiami visiškai beprasmiai žaidimai ir net kitų proginių ritualų nuotrupos.

Nuotakos nešimas per vieną tiltą, per tris, o kartais net per septynis tiltus, nereiškia nieko kito, tik taksistų, vežančių jaunuosius ir jų palydą, kilometražo didinimą. Tai jie, sumanę pasipelnyti iš vestuvių, sukūrė tilto mitą.

Vestuvinė suknelė – juoda
Baltų vestuvinių suknelių mada keitėsi laikui bėgant, spalva neturėjo didelės reikšmės ir prietarai, susiję su šia proga, nebuvo taip įsigalėję.

Senovės lietuvaitės tekėdavo tautiniais drabužiais, turtingesnės damos rinkdavosi gėlėtas, rausvas ar net juodo kašmyro suknias.

Baltų vestuvinių suknelių mada prasidėjo nuo XIX amžiaus dvarų kultūros. Tada damos, sekdamos vakariečių drabužių stiliumi, nešiojo baltas sukneles, kurios paprastiems lietuviams asocijavosi su turtu, laime, sėkme.

Dar prieš Antrąjį pasaulinį karą, pasakojo G. Kadžytė, balta spalva Lietuvoje buvusi gedulo spalva, iš tų laikų išliko baltos karstų įkapės, baltos skarelės per laidotuves.

Senovėje lietuves moteris laidodavo ir su baltais nuometais, kuriuos jos išsaugodavo nuo vestuvių...

Mergvakaris „liaudiškai“

Į tradicinį lietuvių mergvakarį susirinkdavo artimiausios visą gyvenimą jaunąją supusios moterys, jaunos ir pagyvenusios, mamos, tetos, kitos kaimo moterys. Jos dainuodavo dainas apie mergelės gyvenimą, pasakodavo savo vestuvių, mergvakarių istorijas, patardavo, kaip susitvarkyti su vyru namuose ir kaip išvengti problemų šeimoje.

Ritualas prasidėdavo padovanojant jaunajai pinigėlį, kuris turėdavo atnešti sėkmę ir pinigus naujai šeimai. Pinigėlis būdavo paslepiamas jaunosios batelyje.

Paskui jaunojo pasodinama ant duonkubilio, o moterys ją apsupdavo puslankiu ir saulės tekėjimo kryptimi dainuodamos moterys pindavo vainiką ir atsineštų gėlių. Paskui visos medinėmis šukomis eidamos ratu jaunajai iššukuodavo plaukus, uždėdavo vainiką ir padovanodavo veidrodį. Pasižiūrėjusi į savo atvaizdą jaunoji paimdavo šukas, kuriomis ją šukavo merginos ir mesdavo per dešinį petį į netekėjusių panų būrį... Kurią panelę šukos paliesdavo – ta ištekės pirmoji.

Mergvakario metu buvo vejamas siūlų kamuoliukas, kurį nuvydavo pamergės, o jaunoji važiuodama į bažnyčia paleisdavo išsivyti, laikydama už galiuko. Tai reiškė, kad ji savo nuotakos likimu vesis ir pamerges.

Dažniausiai mergvakariai baigdavosi kaimo šokiais, ateidavo ir jaunasis su bernvakario dalyviais gąsdinti jaunosios ir mergų. Jaunajam būdavo užduodamos mįslės, žaidžiami nuotakos atpažinimo žaidimai.

Nuotakos vainikas jokiu būdu neturi būti deginamas. Tai sovietinis palikimas. Senovės lietuviai tikėjo, kad nuotakos vainiką reikia saugoti visą gyvenimą. Jis įgaunąs stebuklingų galių atbaidyti ligas, apsaugoti vyrą nuo neištikimybės.

Vestuvinės suknelės pamušale turėjo būti įsegtas žiogelis, kuris apsaugodavo nuotaką nuo blogų akių nužiūrėjimo, o prieš pat einant prie altoriaus, jaunosios atlaisvindavo juosmens juostą, kad lengviau gimdytų. Šiais laikais, kai juostos nebenešiojamos, tai gali atstoti paprasčiausia drabužio klostė. Vos suklaupus bažnyčioje prieš pat kunigo palaiminimą, jaunoji užmindavo vyrui nestipriai arba užmesdavo suknelės ar vualio kraštą ant vyro pėdos, kad namuose jos žodžio būtų klausoma

Tai baltos sukneles greiciausiai ir teks atsisakyti, o man, sarkai, oi kaip to gaila

Vestuves su kai kuriais etnografiniai elementais galetu buti pvz. tokios: tevu sokis su baltomis pirstinemis, jaunieji suvedami sokiui po to, kai pasoka su visais kitais, nuometavimas, kepuriavimas, pakelimas i seimininkes(-us), tevu zodis su perduodama ugnimi, vandeniu, grudais, duona, druska, vilna, siaudais (kiekvienas dalykas turi tam tikra simboline prasme), nuotakos pagrobimas ir t.t. ir pan. Yra daug visokiu simboliniu ritualu - nuotaka islydint is namu apvedama 3k. aplink zidini (laikui begant zidini pakeite stalas), tevai sutikdami prie namu slenkscio apiberia grudais, patepa lupas medumi ir t.t. Visu papraciu neimanoma sukelti i dabar vykstancias dazniausiai 1d. vestuves, bet issirinkti tai, kas artimiausia tikrai galima. Jei svenciama ne namie, juk galima padaryti simbolini pasitikima ir prie sventes vieto slenkscio. Siaip kazkada maciau visai nebloga straipsniu cikla www.vestuves.lt apie senasias lietuviskas vestuves. Kur gana normaliai aprasyta ir simbolika, ir atskiru personazu paskirtis, ir visas vyksmas. Taip pat galima rasti tokiu idomiu detaliu, kad pirslys buna ne su juosta, o su lazda ir pan.