Tradicinėse vetuvių apeigose duona, iškepta iš ruginių miltu ir papuošta rūtų šakelėmis, vadinama karvojumi. Karvojus buvo laikomas simboline, šventa duona, kupina simbolių ir magiškų ženklų .Kadangi duona buvo laikoma vienu iš jungties simboliu, tai jaunoji peržengusi namų slenkstį butinai turėdavo paragauti duonos. O apeiginis duonos laužymas, dalijimas simbolizuoja nuotakos ir jaunikio suėjimą į artimą giministę. N. Nikolskio nuomone, tokia apeiginė duona kaip karvojus simbolizavo derlių, turtingumo dvasią bei laimės linkėjimus jaunavedžiams. Tačiau senolių manymu, tai ne tik turtų ar laimės linkejimas, ši duona jiems reikšdavo daug daugiau, jų pasaulėžiūroje karvojus rodė tam tikrą socialinį lūžį žmogaus gyvenime, naujo gyvenimo pradžią.
Literatūra
1. Buračas B. Lietuvių kaimo papročiai. V., 1993.
2. Dundulienė P. Senieji lietuvių šeimos papročiai. V., 1999.
3. R. Račiūnaitė . Moteris tradicinėje lietuvių kultūroje. - Kaunas, 2002.
4. Vyšniauskaitė A. Kalnius P. Paukštytė R. Lietuvių šeima ir papročiai. V., 1995