Angeliukų namučiai

#589
QUOTE(kaciukas1978 @ 2010 04 15, 21:06)
labai uzjauciu visas mamytes del praradimu,pati praradau suneli siu metu sausio 4 diena,nebezinau kaip kovoti su siuo beprotisku skausmu,tas sokas ir skausmas toks didelis kad negalima apsakyti to zodziais,drauge patare paskaityti apie angeliukus,tik siandien isdrysau parasyti aoie tai

labas, čia kiekviena laukiama su tokiais išgyvenimais, mes visos, pasiramsčiuodamos viena į kitą žengiame tuo skausmingu ir žiauriai akmenuotu keliu...

QUOTE(gabrieliukas @ 2010 04 16, 09:57)
Sveikutes mergaites 4u.gif
Ilgai nerasiau,nezinau kodel,bet vis paskaitydavau blush2.gif

labas, pasigedome tavęs smile.gif šaunu, kad jums viskas gerai, taip ir toliau laikykitės mirksiukas.gif
wizija - kaltės jausmas visas aplanko, ką galėjau padaryti, kodėl nepastebėjau, kokia aš mama, jei nesupratau...bet galiausiai suvoksi, kad jei galėtume, savo vaikams pagalves ant tako padėtume, kad suklupę nesusižeistų...deja verysad.gif
Domuką sveikinu su praėjusiu gimtadieniu happybday.gif linkiu skanios picos, o mamytei - sielos ramybės ir didelio stebuklo mirksiukas.gif
Atsakyti
#590
QUOTE(wizija @ 2010 04 16, 11:39)

Kai gulejau ligonineje kartu su manim gulejo moteris, kuri laukesi dvynuku, tai ji ir rukydavo palatos balkone ir limonadus litrais gerdavo ir nesveika maista kimsdavo, o va pries keleta savaiciu maciau laiminga vezimeli su dvynukais vezioja, net sirdis sustojo pamacius...kai as taip saugojausi, taip stengiausi ir...gal ir ziauriai cia psakiau, bet ir tokios mintys galva plesia, kodel tie kurie nenori ar nesistengia laimingai isnesioja ir pagimdo, o tie kurie laukia, tiki ir deda visas pastangas tiesiog lieka be nieko...tik su akmeniu ant sirdies...kazkoks kosmosas...nezinau...nesuprantu...

Pažįstamas jausmas...
Kai man nubėgo vandenys. Paguldė į pataloginę palatą. Šalia gulėjo pora mamyčių. Abiem pataloginiai neštumai buvo. Tai viena irgi panašiai elgėsi. o Kita tai iį vis psichiškai nesveika buvo. Man irgi mintis buvo kodėl tokios išnešioja. Juk po to jos nei moka nei nori vaikučiais rūpintis verysad.gif
Atsakyti
#591
QUOTE(Kokere @ 2010 04 16, 11:25)
Pažįstamas jausmas...
Kai man nubėgo vandenys. Paguldė į pataloginę palatą. Šalia gulėjo pora mamyčių. Abiem pataloginiai neštumai buvo. Tai viena irgi panašiai elgėsi. o Kita tai iį vis psichiškai nesveika buvo. Man irgi mintis buvo kodėl tokios išnešioja. Juk po to jos nei moka nei nori vaikučiais rūpintis verysad.gif


Taigi, ir mastau ir kalta jauciuosi kad taip galvoju, gi vaikai nekalti kad mamos netinkamai elgiasi, reikia tik dziaugtis kad viskas jiems gerai po tokio mamu neatsakingumo...kiekvienas nusipelno teises gyventi, tik ne visi ja gauna... verysad.gif
Atsakyti
#592
Wizija, bet gi tu buvai kartu su juo, patikėk jis jautė tavo meilę.......
Sveikute, rence 4u.gif Kaip tu laikais?
QUOTE(tanler @ 2010 04 16, 11:00)
O lebartuose gal kas lankosi unsure.gif

schmoll.gif Pusseserės tėveliai palaidoti Joniškės kapinėse. Katusik angelėlis palaidotas Lėbartuose.
Atsakyti
#593
Tik Jūs man pasakykit, prieš gera ar prieš bloga, mūsų tiek daug susirinko čia... ir iš ko žmogus sutvertas, kad gali tiek panešt g.gif
Atsakyti
#594
QUOTE(Pamelo @ 2010 04 16, 11:27)
Egle C, ar negalejau taves vakar su seima matyti pas angeliuke? Na nuojauta sako, kad tai Tu buvai rolleyes.gif


Galėjai, buvom nuvažiavę gėlių pasodint, o po to dar pasivaikščiojom, bandžiau vyrui parodyt, kaip noriu kapą sutvarkyt.

Turbūt ir aš tave mačiau. Atsirėmusią į medį prie kryžiaus su trimis lentelėmis...
Atsakyti
#595
QUOTE(tanler @ 2010 04 16, 09:44)
console.gif nieko mamuk istversim, jie nezino kokie mes turtingi...

As su drauge nescia nuejau i parka o ten tiek pazystamu...ir viena tetka man sako o tavo kur? i rodau i maze, sakau mano cia! Ji taip ir nesuprato....vienai akys  blink.gif vos neissoko...bet nieko neklause...dabar sedziu uzsidariusi namuose ir bijau kur koja kelti is namu...

Kai žaizdos tokios šviežios, duoti ataskaitą visokiems pažįstamiems ne tas žodis, kad sunku sad.gif

QUOTE(wizija @ 2010 04 16, 10:39)

labiausiai grauziuosi kad nepaemiau jo ant ranku, nors man ir siule, sake jei norite galime duoti palaikyti, bet man tokia isterija buvo, sirdi stojo, galva sukosi, atrode vietoje numirsiu, galejau tik glostyti jo inkubatoriuje, o ant ranku net imti bijojau, nezinau kodel, gal todel kad zinojau jog jam belike keleta valandu ir nenorejau kad dar labiau skaudetu, o gal todel kad tikejau, kad o gal, gal geriau tegu jis buna tame "namelyje" juk ten jam saugiau, o jei paimsiu ant ranku, gal koki laidziuka nutrauksiu ir jam bus blogai...nezinau...nezinau, ta kalte kad nepaemiau jo ant ranku kamuoja iki siol...ir kamuos visa likusi gyvenima...

Ką jau man tada šnekėt. Nepadariau nieko, kas susiję su atsisveikinimu...
O apie graužatį... Jau kai Pauliuką lankydavau reanimacijoje ir po kiek laiko gydytojai leido jį išimt iš inkubatoriaus ir užsidėjus ant krūtinės "pasikengūruot", irgi bijojau. Net nežinau, ar labiau to, kad pajutus jį šalia savęs ir vėliau netekus išprotėčiau, ar to, kad toks "pasilinksminimas" galėtų jam kokiu nors būdu pakenkti. Kai galų gale tam ryžausi, buvo be galo gera ir pradėjau graužtis, kodėl anksčiau to nedariau. O kai po poros dienų jo būklė pablogėjo, nustatė neaiškią infekciją, jau graužiausi, kad galbūt jis, būdamas pas mane, sušalo ar pasigavo nuo odos kokią bakteriją doh.gif

Kaltė - labai kankinantis dalykas. Tačiau kartais tiesiog reikia susitaikyti su tuo, kad ne visada mes kuriame scenarijų.
Atsakyti
#596
Mums reikia išmokti gyventi su kalte. Kaip ir su skausmu, liūdesiu, pykčiu, klausimais be atsakymų, viltimi, tikėjimu, laukimu, meile...

Aš kaltinu save daug dėl ko: kad anksčiau nepamačiau, jog mano vaikui kažkas negerai, kad labiau nesistengiau gydytojams įrodyt, jog reikia ją nešt į reanimaciją, kad neįsibroviau į tą pačią reanimąciją, kai man pasakė, jog vilties mažai, nenutraukiau nuo jos tų visų laidelių ir neišlėkiau laukais, kad nematė ji manęs tada, kai gal akimis ieškojo...

Bet kaltė - tai toks durnas jausmas. Nes jis neveda į niekur. Jis neatsako į klausimus, tik dar daugiau jų užduoda. Todėl, kai tik pajaučiu, kad ta kaltė vėl sėlina į mano mintis, aš pasakau jai: stop, aš dariau viską, kas man tuo metu atrodė teisinga. Bepigu dabar svarstyt, gerai tai buvo ar blogai. Tuo metu taip atrodė tinkamiausia ir taip dariau. Pastebėjau, kad po to kaltė atsitraukia.

Wizija, užduodi sau klausimą "kodėl"... Aš irgi taip ilgai vaikščiodavau su galvoje kiekviename žingsnyje skambančiu "kodėl". Kol vieną dieną klausimas "kodėl taip atsitiko mums?" staiga pavirto į "kaip mums toliau su tuo, kas atsitiko, gyventi?". Ir neįtikėtina, bet nuo to pasidarė kažkaip lengviau. Nes "kodėl" sprendžia kažkas iš aukščiau, o "kaip gyventi toliau" priklauso nuo mūsų pačių.

Ir todėl aš iš visų jėgų stengiuosi dėl esančių šalia ir tuo pačiu galvoju apie esančius danguje, o tas dangus, kaip rašė Sigutė S, jis visada šalia...
Atsakyti
#597
Ir vel nauja angeliuko mamyte..... verysad.gif
ir kodel musu tiek daug????? ir vis daugeja..... cray.gif

QUOTE(gabrieliukas @ 2010 04 16, 09:57)
Sveikutes mergaites 4u.gif


LAukiam tavo sunelio! 4u.gif

QUOTE(carramele @ 2010 04 16, 10:19)
Važiuoju paskui, o šalia ant suolelio diedukai su savo poniom sėdi ir girdžiu, žavisi. "Šita biedniausia" - išgirdau jau apie save... Ir taip liūūūdna pasidarė  verysad.gif


Kaip peiliu per sirdi.....

QUOTE(Ziezulele @ 2010 04 16, 10:37)

Gal tik vakar visądien traukinėjosi gimda, tai čia jau buvo įvykis. Aišku, plešia klyną, skauda dubenį, sėdmenis, bet jau pripratau per visą nėštumą ir dėmesio nebekreipiu irnesakyk.gif

Jau cia pat bigsmile.gif Man CP dare kai nestumas buvo 39sav ir 3dienos.Paziurejau i tavo liniuote ir prisiminiau,kad jau daiktai buvo sudeti ir ant ryt islekiau ligoninen.Po savaites namo gryzom trise. Pamatysi,koks tai nepakartojamas jausmas 4u.gif

QUOTE(tanler @ 2010 04 16, 10:44)

As su drauge nescia nuejau i parka o ten tiek pazystamu...ir viena tetka man sako o tavo kur? i rodau i maze, sakau mano cia! Ji taip ir nesuprato....vienai akys  blink.gif vos neissoko...bet nieko neklause...dabar sedziu uzsidariusi namuose ir bijau kur koja kelti is namu...

Man irgi buvo sunku visiem aiskinti kur mano lelius ir kodel taip anksti gryzau i daba.Dirbau prekyboj,tai nuolatiniu klientu klausimu neisvengdavau... net iki asaru davarydavo su savo klausimais... juk tiek netaktisku zmoniu yra.
Dar ir dabar manes paklausia,kaip sekasi susitvarkyt su dviem tokiais mazais zmogiukais.... nieko neaiskinu,atsakau,puikiai....

QUOTE(wizija @ 2010 04 16, 11:39)

Kai gulejau ligonineje kartu su manim gulejo moteris, kuri laukesi dvynuku, tai ji ir rukydavo palatos balkone ir limonadus litrais gerdavo ir nesveika maista kimsdavo, o va pries keleta savaiciu maciau laiminga vezimeli su dvynukais vezioja, net sirdis sustojo pamacius...kai as taip saugojausi, taip stengiausi ir...gal ir ziauriai cia psakiau, bet ir tokios mintys galva plesia, kodel tie kurie nenori ar nesistengia laimingai isnesioja ir pagimdo, o tie kurie laukia, tiki ir deda visas pastangas tiesiog lieka be nieko...tik su akmeniu ant sirdies...kazkoks kosmosas...nezinau...nesuprantu...

As ir dabar nuolat uzduodu sita klausima,kodel gyvenimas TOKS neteisingas...... bet atsakymo deja,nera....
Atsakyti
#598
QUOTE(Egle C @ 2010 04 16, 14:26)
Wizija, užduodi sau klausimą "kodėl"... Aš irgi taip ilgai vaikščiodavau su galvoje kiekviename žingsnyje skambančiu "kodėl". Kol vieną dieną klausimas "kodėl taip atsitiko mums?" staiga pavirto į "kaip mums toliau su tuo, kas atsitiko, gyventi?". Ir neįtikėtina, bet nuo to pasidarė kažkaip lengviau. Nes "kodėl" sprendžia kažkas iš aukščiau, o "kaip gyventi toliau" priklauso nuo mūsų pačių.


pasirašau po kiekvienu žodžiu...
Atsakyti
#599
Tema uždaryta pasiekus maksimalų leidžiamą puslapių skaičių.
Atsakyti