2005 m. rugsėjis. Mano pirmosios dienos universitete ir studentų džiaugsme - bendrabutyje. Nauji žmonės, naujos nuotaikos ir visai netikėti nauji jausmai. Pamačiusi, dabar jau savo, vyrą pagalvojau, kad labai simpatiškas vaikinas, o ir toks kokie man patinka - tamsus, rudų akių. Bet tuo metu kaip ir draugavau su kitu, o MB irgi turėjo nebaigtų sąntykių su kita. Bet simpatija iš karto užsimezgė ir dėka MB didelių pastangų ir dovanotų irisų ir mandarinų, aš pasidaviau
Visada sakiau, kad mūsų draugystė, o dabar jau ir santuoka kažkokia "atvirkščia" - pradžioj labai pykomės ir skyrėmės, o kuo toliau - tuo viskas gražiau. Iš pradžių labai ginčydavomės, kartais ir susibardavom stipriau. Buvom ir išsiskyrę, bet po poros savaitėlių vėl gi MB dėka susiėjom... ir nesigailėjom. Viskas nuo susitaikymo pakrypo priešinga linkme nei buvo - atrodo įsimylėjom iš naujo. Ir MB ilgai nelaukęs pasipiršo. 2008 08 09 prisiekėm amžinai būti katu ir mylėti.
Tuo metu apie vaikelius dar rimtai negalvojome. Susituokėme gana jauni, paskutiniame universiteto kurse. MB gavo darbą Klaipėdoje, savo gimtajame mieste, o aš likau Kaune studijuoti ir dirbti. Taip, apie pusę metų savo vedybinio gyvenimo pradžios mes gyvenome atskirai ir susitikdavom tik savaitgaliais.
2009 sausį aš, pagaliau, atsikrausčiau pas SB į Klaipėdą. Pradžia buvo sunki - krizė, aš darbo nerandu, miesto nežinau, draugų čia neturiu, todėl kelias savaites jaučiuosi labai blogai... Bet viskas greitai susitvarkė ir jau tų pačių metų pavasarį pradėjom galvoti apie vaikelį. Tik pradėjus apie jį galvoti labai užsidegėme. Prisipirkau vitaminų, raginau ir SB juos gerti, kad tik greičiau viskas būtų. Bet natūraliai tas entuziazmas dingo ir apie lelių pasvajodavom rečiau. Viskas nusistovėjo. Bet vieną dieną pradėjau skaičiuoti kada buvo paskutinės mėnesinės... Kažkaip visai jas pamiršau per diplominio gynimus ir teikimus... Pasirodo jos buvo kur kas seniau nei manėme.
2009 08 - 2010 04
Testą pasidarėme mūsų vestuvių metinių išvakarėse. Aišku jis buvo teigiamas. Kitą dieną turėjome dalyvauti draugų vestuvėse, ten buvau kaip nesava. Vis sukosi galvoje, kad jau leliukas pilvelyje. Nežinojau kaip reaguoti. MB visą laiką išsišiepęs vaikščiojo. Laukimas praėjo (dabar taip atrodo) gana greitai. Atrodė, kad viskas dar taip toli, bet labai greitai praėjo. Atšventėm Kalėdas, po Naujųjų išėjau į dekretą. Išėjau su nediduku pilvuku, o per dvi savaites jis gerokai ūgtelėjo. Vis nerimavau galvodama, ką aš veiksiu viena tiek laiko namie per dekretą, bet tie pora mėnesių taip pat labai greitai pralėkė. Įsijaučiau į nėštukės būseną ir ji man visai patiko. Sulaukiau savo gimtadienio, labai smagiai paminėjome jį. Tai buvo paskutinė diena, kai MB leido sau pabaliavoti
Mat terminas - balandžio 2 - 20 d.- labai neaiškus, todėl nenorėjo rizikuoti. MB ir jo vyresnis brolis gimę balandžio 9 d. todėl visi galvojo, kad ir mūsų vaikelis gims tada. Todėl tos dienos sulaukusi, nusiraminau, kad nepagimdžiau. Dvi savaites visiems atsiskaitinėjau, kad dar negimdau. Jau pradėjo erzinti dėmesys. Gavome siuntimą balandžio 12 dienai gimdyti.... Labai nenorėjau skatinimo, todėl nusprendžiau (apgalvojusi visus planus), kad reikia pagimdyti 10 dieną. MB man pritarė Ir kas paklausė visiems atsakydavau - gimdysim balandžio 10 d. 
Plius - graži data išeina - 2010 04 10. 2010 04 10.
Pabudome 9 val. Iš karto pajutau keistus maudenimus. Papusryčiavom (prisikepėm kalną blynų), paplanavom dieną, nes buvome pakviesti 14 val. pietų MB gimtadienio proga pas uošvius. Bet tada atsiguliau pasekti sąrėmių. 7, 9, 13, 7.... Na sakau, gal dar spėsim papietaut
Bet apie 12 val pasirodė kraujuko su gleivėm. Nusprendžiau, kad tai - kamštis. Pasakiau SB, jis šiek tiek nusigando dėl kraujo, sako, gal geriau važiuojam pasitikrinti. Pasitariau su SM merginomis ir gavusi jų palaiminimą nusprendžiau paklausyti SB. Nusimaudžiau, dėl visa ko susirinkome visas tašes ir išvažiavome....Vietoj pietų nuvežėme uošviams savo šunelį. Viskas vyko labai ramiai. Kol per visą miestą nuvažiavome į ligoninę pasarėmiavau dar tris kartus. Važiavom su mintim, kad dar spėsim pietų, kad tik pasitikrinsim, ar gerai viskas. Pamačius ligoninę man suspaudė širdelę, išsigandau.
Atvykus į priėmimą (14 val) ir pasakius, kad tik pasitikrinti norime, moteriškės pasijuokė ir pasakė, kad jau jei atvažiavom tai nebepaleis. Gavau standartinius geruosius naktinukus. MB nubėgo tašių. Palydėjo mus iki gimdyklos nr. 203:
Čia mūsų nuotaika puiki. Tiesiog netikiu, kad gimdau. Vyras įsitaiso legendiniame fotelyje
Ateina akušerė, matuojam toniukus. Viskas gerai, bet sąrėmiai trumpi ir reti. Laukiam gydytojos. Ji labai gerai "pakrapšto". Atsidarymas tik 2 cm. Sako, turėtų padažnėt veikla, jei ne - perkelsim į pataloginį. Veikla tikrai padažnėja, sąrėmiai jau kas 5-6 min. Praeina valanda, vyrą nusiunčiu nupirkti kokį žurnalą, nes sėdim tyloj ir kažkaip nesmagu darosi Po valandėlės vėl matuoja toniukus. Viskas gerai - gimdysim.Išsiunčiu vyrą pavalgyt savo gimtadieninių pietų pas tėvus
19:30 prieš pasikeičiant pamainai man nuleidžia vandenis, atsidarymas 5cm. Prasideda "smagumas". Nors aparatas fiksuoja labai silpnus sąrėmius - tik apie 20, bet man jau visai nesmagu. Pasikeitus pamainai gydytoja klausia dėl nuskausminimo. Nors turim epidūro rinkinį, nusprendžiam bandyti be jo...
Dar labai noriu nueiti į WC, nes bijau, kad rytinę blynų porciją paliksiu ant gimdymo stalo
Pavyksta... Apie 22 val aš jau "skraidau", t.y. tarp sąrėmių užmiegu ir dar spėju kažką susapnuoti. Labai nemalonus jausmas, kai negali valdyti savęs, nes norėjau būti sąmoninga, bet ar nuo tų vaistų, ar nuo skausmo tiesiog išsijungdavau. Atsimerkiu - MB stovi šalia, žiūri į mane. Sakau, atrodai kaip "prie grabo stovėdamas"
Jis staigiai atsisėda Paskui sakė, kad nežinojo ką daryti, kaip padėti. Taip apie 1 val prasarėmiavau. Pradėjau norėti stangintis, gydytojų nė vieno nėra... Vyras lekia kviest ką nors, pasirodo mūsų akušerė ir gydytoja priiminėja kitą gimdymą šalia, tai aš prasiraitau ant stalo kol jos ten baigia ir atlėkusios viską suruošia. Užkėlus kojas man dar labiau skauda. Keletą kartų pabandau stumti, užklykiau, turbūt visas skyrius girdėjo... Gaunu velių, kad švaistau energiją, susikaupiu. Nebegaliu... Vyras pasako, kad jau galvutė yra, tada susikaupusi išstumiu kūnelį... Verkia... O mes išsišiepę negalime patikėti, kad jau viskas....Niekada negalvojau, kad yra toks skausmas... kad yra tokia palaima jam pasibaigus ir tokia meilė, kuri sukilo mano vyrui už visą palaikymą ir žodžius, kuriuos jis visada pasako laiku ir kokių man reikia ir kad jis buvo toks, koks ir norėjau, kad būtų.
Ir aišku mūsų stebuklas - Aušrytė
. Iki galo ir nežinojom kas gims 100% Būdama nėščia sakiau SB, kad bus mergaitė panaši į jį - juodaplaukė. Taip ir buvo, ir spėjom gimti 10 d. 23:35, 3685g., 55cm. Juodaplaukė, mėlynakė... kas sakė, kad nėra moteriškos nuojautos??? 
Truputį plyšau, bet greitai susiuvo, patikrino gimdą, įdavė leliuką ir paliko mus vienus, laimingus ir dar nesuprantančius kas atsitiko. Vyras pasakė, kad neįsivaizdavo, kad aš tokia stipri
O aš tik šypsojausi, mėgavausi leliuko žvilgsniu, skausmo nebuvimu ir palaima būti kartu. Po poros valandų mus išsivežė į palatą nr. 323. Ten ir praleidome dvi dieneles:
Paskutinę naktį su vyru vekėme kaip norim vienas pas kitą. Kitą dieną džiaugėmės pagaliau išėję iš ten.
Pirma diena namie:
Noriu padėkoti visam personalui, nors jau ir dėkojau kiekvienai iš gydytojų. Viskas praėjo, mano nuomone, sklandžiai ir be "pakištukų".
Tik dabar pradedame įsijausti į tėvelių rolę, suprasti, kad turime rūpestėlį
Rašydama visą laiką praašarojau, nes dar švieži atsiminimai.
Labai myliu savo nuostabų vyrą ir mūsų nuostabiausią princesę.
