Pradėsiu iš labai toli, bet manau be šios įžangos daug kas būtų neaišku nežinantiems mano nėštumo eigos
Vieną puikią pavasario dieną, kovo 27 pasivaikščiojus po parduotuves, nepavargus ir visai laimingai, kad smagiai praleista diena, nes gimdymo terminas kovo 28, grįžau namo. Į svečius atvažiavo mama, galvojom pavakarosim, pasitvarkysim belaukdamos stebūklėlio, bet Apie 17 val. man pradeda po truputį skaudėti galvą, nu galvoju nieko čia tokio. Bet laikui einant, ją taip įssiskauda, kad nebegaliu pakelti skausmo, skausmas apima ne tik galva, bet ir akis. Pasimatuoju spaudimą, o jis didelis 150/104, išgeriu papildomą tabletę nuo spaudimo, pasimatuoju po valandos, spaudimas ne tik kad nekrinta bet ir didėja, jau 164/110. Vyras kaip nujausdamas, kad gali tekti lėkti į ligoninę nuėjęs jau pamiegoti, o aš klykiu kelkis ir greičiau varom! Susisukam iš namų su visom tašėm per 5 minutes
Ligoninėj atsirandam apie 23.30 val. Pamatuoja spaudimą 170/110. Paklauso lėlytės tonusus, viskas gerai. Išvada: guldom i ligoninę. Paguldo, daro kalną tyrimų: echoskopija, tonusų rašymas ir dar keli, net nebepamenu tiksliai kas, nes vienintelė mintis, tuoj sprogs galva HELP, darykit ką nors! Po tonusų rašymo ir echo išgirstu, kad lėlytei viskas gerai, pas mane vyksta silpni gimdos susitraukinėjimai, kurių nejauču iš viso. Na ir viskas kaip ir baigias. Į palatą patenku apie 2 val. Suleidžia nuo skausmo vaistų ir po pusvalandžio nulužtu.
Rytas Kovo 28 d. 6 val. Atsikeliu kaip niekur nieko, spaudimas kaip iš vadovėlio 120/80. Ateina gydytoja ir sako, nu reikėjo čia jam vakar užkilti. O aš aišku optimistė sakau tai gal namo išleisit
Ta nusišypso ir sako, ne, vienos jau nepaleisim ir nusiveda kartoti šlapimo tyrimo, nes kažkas negerai su juo
Sunerimstu, gal baltymo atsirado? Tada žinau, 100% cezaris laukia 
Pakartoja tyrimą su kateteriu
Fuiii baisesnio dalyko dar nebuvau patyrus. Na ir viskas, visą dieną bim bam iš nuobodulio, neriu, pliurpiam su palatos draugėmis ir stumiam laiką
Ir taip iki kito ryto. Kovo 29 d. 8 val. Į palatą įsiveržia sesutė ir nusitempia mane visą apsimiegojusią pas gydytoją. Ta šypsosi ir sako: - Ką tik iš lovos ištraukėm? Aš aišku žiovaudama, jai ir sakau: - Tai aišku, o ką veikti paskui atsikėlus? Tai ir miegam kiek tik eina. O ji man užmeta: - Surasim ką veikti
. Aš aišku blondinė net neįtariu nieko
Patikrina kaklelį, atsidaręs 3 cm. Sako nu va tavo šlapimo tyrimas nelabai koks, (kiek supratau kažkas ne taip su leukocitais) o dar pridėjus tavo aukštą spaudimą (pirminę hypertenziją ir lengvą preaklamsiją) ir gestacinį deabetą tai nėra ko čia laukti ir varai gimdyti! Prabudau iš karto 
Parvarau į palatą visa apsipatenkinus, kad nebeteks daugiau stumti laiko, o einu gimdyti ir pagaliau viskas bus ramu
Jei bučiau šitą minutę žinojus kas manęs laukia, nebučiau taip džiūgavus tai tikrai
Paskambinu vyrui, tas dar tik ruošias į darbą, aišku viską meta ir lekia pas mane. 10 val. aš jau perkelta į gimdyklą. Viskas gerai, nieko nejaučiu išsišiepus laukiu nurodymų. Ateina akušerė, liepia persirengti ir gultis į lovą. Atvaro vyras. Viskas pagal planą galvoju
Tada manęs paklausia ar noriu kažkokį savo susitartą gydytoją išsikviesti, aš pasakau kad tariausi, bet nekviesiu, bent jau kolkas. O pasirodo kad mano gydytojas kaip tik tą dieną budi ir bus jis Su vyru apsidžiaugiam, jis gi sekė nėštumą, žino mano ligas ir t.t. Ateina pradžioj kažkokia kita gydytoja. Sako nuleisim vandenis, nu galvoju leiskit. Nuleidžiami vandenys ir prasideda
Užpakaliniai vandenys žali, sunerimsta visi Gydytojos išvaro ir po kelių minučių atsiranda su pastiprinimu atsiveda gydytoją, kuris sekė mano nėštumą. Patikrina kaklelį 4 cm. Visi džiaugias, galvoja o kiek daug atsidarę be skausmo, tai greit čia bus 10 ir pagimdysiu
Kadangi žali vandenys, nutaria skatinti ir kuo greičiau. 11 val. prasideda skatinimas. Prasideda sąrėmių džiaugsmai, nedideli, iškenčiami iki 13 val. Kadangi vandenys žali, aš pririšta prie lovos, visą laik stebima lelytės širdutės veikla. Vos tik leidžia atsistoti, pablogėja jos širdelės veikla ir vėl turiu lipti į lovą
Nuo 13 val. skausmas nepakeliamas, klykiu juodai, ašaros rieda pačios upeliais, bet
bet man skauda ne pilvą, ne sąrėmių skausmai, o kažkodėl sukinėja abi kojas per kirkšnis. Nesupranta kame čia reikalas net medikai, nes taip neturi būti, nes vaisius labai aukštai
Na ką 14 val. gaunu savo išsvajotąjį epidiurą. Fuiiiii kaip palengvėjo vėl guliu išsišiepus ir nesuku sau galvos iki 17 val. Atsidarymas 10 cm. VALIO pabaiga artėja vienintelė mintis. Gydytojas paklausia ar norim kad pasiliktų, nes jo pamaina baigta, mes atsisakom. Mintyse galvoju juk jau kas čia beliko Na ką pasikeičia pamaina, dirba vedėjas
Nors pas mane ateina nuostabi rezidentė (pavardės taip ir nepaklausiau 
) Apžiūra dar su abiejais gydytojais. Išvada: Atsidarymas super, bet vaisius labai per aukštai ir nesileidžia Visų akyse matau neapsisprendimą, visi kalbasi ir tariasi, laukiam ar CP (cesario pjūvis)??? O aš kaip užsukta sakau, CP nenoriu, tik ne tai
Nu ne tai tai ne. Nutraukia epidurą, pakeičia skatinamuosius į dvigubai stipresnius
. O va tada prasideda pati linksmiausioji dalis
Sarėmiai stiprėja, bet ne tiek kad lėlyte leistųsi Rezidentė kantri, vis kas 15 min ateina ir sako nu dar bandom laukti 15 min. Aišku po valandos niekas nepasikeičia, vis labiau artėja CP grėsmė ir jau labai greitai Paskutinė išvada dar pusvalandis, jei niekas nepajuda CP Siaubas galvoju, tiek prakenčiau, padarytas epidūras ir vistiek CP
Na ką po pusvalandžio nusprendėm bandom mūsų jėgomis ją iškrapštyti patys be CP, kas reiškė man trigubai daugiau darbo ir skausmo, gydytojams žinoma irgi Klausau akis ir ausis ištempus ką man sako rezidentė (ji jau šioj situacijoj pakeitė akušerę, nebeleido jai vadovauti). Laukiam sarėmio ir stumiam stumiam stumiam ir taip valanda juda po truputį lėlytė juda, nors man jau sakės, rankose mazoliai nuo įsikabinimo į lovos kraštus, kojas vėl be epidūro taip sukinėja kad skausmas nebepakeliamas. Jas gydytoja sulenkia kiek įmanoma daugiau, taip skausmas nukeliamas iš kiršknių į pėdas, lengviau šiek tiek Dar 15 minučių juodo stūmimo, pasiruošia kirpti, nejaučiu kada įkerpa, nes skauda jau viską, jėgų seniai nebėra sakau kad viskas nebegaliu
krapštykit kaip norit, pasidaviau Gėda, bet tikrai buvo viskas ir tas matėsi labai labai. Vyras tyliai tyliai sedėjo šone toliau nuo manęs ant foteliuko ir laukė
Padėti negalėjo nieko, nes prie manęs nuo pat stūmimo pradžios buvo akušerė, rezidentė ir dar dvi pagalbininkės. O toliau jau mūsų mažosios laukė vaikų gydytoja ir dar pora žmogystų, net nežinau ką jos darė. Šiaip niekas nekviečia vaikų gydytojos iš karto, bet man turėjo, nes žali vandenys, rizika
Na ką grįžtam prie manęs
Pasigirsta rezidentės grasinimas reiks imti vakuminę pompą Mintyse galvoju jau man dzin, darykit ką norit (nors prieš gimdymą buvau visiškai nusistačius prieš pompą ar žnyples ) Bet iš kažkur išdygsta vedėjas, matau rezidentė ateina prie mano šono, girdžiu vedėjo raginimą įkvepiam ir stumiam stumiam, gali gali dar ilgiau ilgiau ilgiau o prieš akis vaizdas: nuostabioji rezidentė užsigula mano pilvą ir iš visų jėgų jį spaudžia spaudžia spaudžia stumdama žemyn, tiesiog jaučiu kaip ji stumia lėlytę žemyn. Skausmas nepakeliamas, bet kažkaip tas vyriškas balsas, jo ramumas ir užtikrintumas priduoda jėgų kad aš tikrai galiu. Na ir taip viskas vyksta dar kelis kartus, maždaug 10 min. Po jų pamatau iškeltą mažą žmogeliuką virš mano pilvelio. Valio pabaiga, mintyse taip pagalvoju
Bet
bet staiga tas mažasis žmogeliukas negirdžiu kad verktų, vienintelis sakinys iš manęs: - Gelbėkit mano lelytę!!! Akušerė greitai greitai sekundžių reikalas nukerpa virkštelę ir nubėga su mano angelėliu iki stalo skirto naujagimiams ir pasigirsta verksmas! Vat tą minutę viskas ir sustoja, sustoja visas laikas. Atsikvepiu ir nurimstu, viskas viskas baigta ir mintyse suprantu kad viskas gerai. Daugiau nieko nesakau, nekalbu, neįdomu kažkaip niekas... Dar kažkur tarpe išgirstu, gimimo laikas 19.24 val.
Pagaliau ateina pas mane vyras, nes atsirado galimybė. Pabučiuoja ir tylim. Už kelių minučių atneša mūsų mergytę, padeda man ant krūtinės. Ramu, tylu. Niekam nebereik nei žodžių, nei veiksmų. Mes jau trise ir taip bus visada
Na o toliau bando mane siūti, aš vos prisiliečia šokinėju į orą, skausmas dar juodas. Išvada iš rezidentės plyšo viskas kas galėjo, viduj juodai, išorėj prakirpo, siųs daug ir ilgai. Na ką paleidžia man vėl epidurą ir po 5 min. siuva, siuva o va jau tada man viskas dzin, nieko nejaučiu tik visi trys susiglaudę būnam. Siuvimas užtrunka valandą. Po to visi išeina ir liekam trise. Taip gera ir ramu dabar jau mes tikra šeima
Štai ir visa ta mūsų gimimo istorija
Paskui jau tik smulkmenos, sveriamės, matuojamės ir kraustomės į pogimdyvinę palatą, kur praleidom dar 4 dieneles
