QUOTE(Betelgeiz @ 2006 12 15, 04:32)
Pagrindinė esmė ne tai kad reikia - aišku numirsi ir vaikas be abejo su laiku pamirš patirtą skausmą ir Tu liksi tik prisiminimas o gal ir neliksi jei vaikutis bus per mažas prisiminti. Tačiau vienas dalykas tikrai jo smegenyse išliks ir daugybė piktų žmonių jam vis primins - kas jis savižudės vaikas, kad ir jis pats nenormalus kaip ir jo motina, kad ir jis turi psichologinių problemų. Tu protinga, analizuojanti moteris: negi nori savo vaikutį tokiam dalykui pasmerkti. Būk išdidi. Prasmės gyventi aš irgi nematau - o koks skirtumas vis tiek kojas pakratysiu anksčiau ar vėliau ir dar greičiausiai nuo vėžio. Bet čia principo reikalas - nusižudyti yra lengviau negu gyventi ir kentėti dėl gyvenimo laikinumo, beprasmybės, nepriteklių, išdavysčių. tai tikrai yra sunkiau nei numirti. Nei greitai numirti. Aš esu stipri ir net jei nėra prasmės gyventi, tikslas išlieka - padaryti viską, kad gyvenimas manęs nenugalėtų, kad niekas niekada mano artimiesiems negalėtų prikišti mano neprotingų veiksmų. Kaip aš vis sakau :aš dar pakovosiu prieš viešpatį Dievą. Ir Tau linkiu to paties. Ir dėl savo dvasios ramybės ir dėl savo artimųjų.
Žinai, gal toji mintis ir laiko, kad dėl manęs gali po to būt nelaimingas mano vaikas... Gal todėl gyvenu ir vis sakau sau: ai, dar spėsiu išeiti, dar va pagyvensiu, "pažaisiu"; priimu viską kaip žaidimą ir nieko daugiau, stengiuos negalvoti ir nesigilinti į prasmes. Kuriam laikui tai padeda. Kol vėl neužplaukia kažkokie juodi debesys...
Kai anąkart, po reanimacijos, gydytojas pasiūlė savanoriškai atsigulti pasigydyti, vos nepradėjau juoktis. Ar tikrai sugebėtum po to gyventi kaip normalus žmogus su tais visais įrašais asmens sveikatos kortelėje? Ir ar pasveiktum? Ar įmanoma pasveikti? Juk tai chemija. Tiesiog smegenys gamina per mažai seratonino.
