Čia ištrauka, gal bus įdomu paskaityti. Egzistuoja dar mitai apie savižudybė, vienas jų tai: kad tie, kurie kalba apie savižudybę, nesižudo, tai mitas nes iš 10 nusižudžiusiųjų 8 siunčia nedviprasmiškus perspėjimus.
Praktiniu požiūriu E.S.Shneidman savižudybes sieja su šiomis penkiomis psichologinių poreikių grupėmis, atspindinčiomis skirtingą psichologinio skausmo pobūdį:
- nelaiminga meilė, prarasti ryšiai, prarasta galimybė būti globojamu ir kartu kažkam priklausyti ar palaikyti ryšius;
- prarasta galimybė kontroliuoti, planuoti, susitarti, susiderinti susiję su negalėjimu patenkinti poreikį laimėti, būti autonomišku, suprastu;
- pažeistas savojo aš suvokimas ir negalėjimas išvengti gėdos, pažeminimo, pralaimėjimo ir paniekos susiję su negalėjimu palaikyti ryšius su kitais, gintis ir vengti gėdos;
- nutrūkę svarbiausieji ryšiai ir šį nutrūkimą lydintis sielvartas susiję su negalėjimu tenkinti ryšių palaikymo su kitais, aktualiais individais poreikį bei poreikiui globoti;
- pyktis, įtūžis, priešiškumas susijęs su negalėjimu patenkinti dominavimo, agresijos ir atoveikio poreikius.
Prieš savižudybę paprastai siunčiami tam tikri signalai, daromos užuominos. Laiku juos pastebėjus galima imtis veiksmų savižudybei išvengti.
Apie savižudybę galima užsiminti žodžiu ar tai parodyti elgesiu. Tai žmogaus teiginiai apie nebuvimą (kai manęs nebus). Savižudžiams būdingas keistas dvilypumas jie nori nutraukti kančias ir kartu trokšta, kad jiems kas nors padėtų ir išgelbėtų. Šios užuominos dažnai būna užmaskuotos, sunkiai suprantamos. Tačiau būna ir tokių atvejų, kai žmogus iki pat tragiškos atomazgos slepia savo mintis ir ketinimus. Todėl kai asmuo pradeda paslaptingai ir mįslingai kalbėti gyvenimo prasmės, mirties temomis, geriausia tokį žmogų paklausti, ką jis turi omeny. Įtarus, kad žmogus turi savižudiškų ketinimų, galima to paklausti tiesiai: Ar Jūs kalbate apie savižudybę?
Užuominos apie savižudybę gali būti išreiškiamo ir elgesiu. Tai tokie poelgiai, kurie būdingi besirengiančiam ilgam išvykti žmogui tvarkomi nebaigti reikalai, surašomas testamentas, grąžinamos skolos, artimiems žmonėms dovanojami vertingi daiktai, kartais prasitariant, jog to man jau nereikės. Įspėjamuosius ženklus siunčia beveik absoliuti dauguma nusižudžiusių ar mėginusių žudytis žmonių. Tačiau maždaug dešimtadalis sugeba savo jausmus ir ketinimus visiškai nuslėpti. Jei žmonės nuslepia savo dvasinę būseną ir planus, jokios savižudybių prevencijos programos sėkmė negali būti šimtaprocentinė.
Yra vienas požymis, kurį labai sunku nuslėpti. Tai dėmesio siaurėjimas, išryškėjantis kasdienėje potencialaus savižudžio kalbėsenoje, kai imami vartoti tam tikri žodžiai, atspindintys savitą, dichotomišką savižudžio mąstymo būdą. E.S.Shneidman nuomone, suicidologijoje vienu iš pavojingiausių yra žodelis tik.
Savižudiškų polinkių žmonės turi tam tikrų bendrų psichologinių ypatybių. Savižudybės prasmė yra rasti sprendimą. Jos tikslas nutraukti sąmonę. Postūmiu savižudybei paprastai yra nepakeliamas psichologinis skausmas, atsiradęs negalint patenkinti svarbiausių psichologinių poreikių. Būdingos savižudybei emocijos tai neviltis ir bejėgiškumas. Suvokimas siaurėja, vertinimai tampa ambivalentiški. Savižudybių bendras veiksmas tai pasitraukimas ir bėgimas. Bendraudami su kitais besiruošiantys savižudybei asmenys tiesiogiai ar netiesiogiai atskleidžia savo ketinimą. Kad ir kaip keista, savižudybė dažniausiai nuosekliai išplaukia iš konkretaus individo gyvenimo būdo, todėl turime nagrinėti ankstesnius sunkius to žmogaus gyvenimo epizodus ir įvertinti jo sugebėjimą iškęsti psichologinį skausmą. Polinkis pasiduoti, pabėgti, pasislėpti, išvengti yra iškalbinga užuomina apie kraštutinį šių veiksmų variantą savižudybę.
Noras nusižudyti nėra nepajudinamas. Norėdami padėti žmogui, turėtume paklausti, ką jam skauda? Kas su juo darosi? Ką, jo nuomone, reikėtų pakeisti ar nusikratyti? Ar jis nori padaryti sau ką nors bloga? Kokie tai planai? Ko reikia, kad jis galėtų toliau gyventi? Ar anksčiau buvo atsidūręs panašioje situacijoje? Kaip pavyko rasti išeitį tada? O svarbiausia reikia padėti žmogui įžvelgti kitokius negu savižudybė gyvenimo problemų sprendimo būdus ir veikimo kryptis. Tai yra pagrindinė, labai paprasta ir labai sudėtinga užduotis dirbant su savižudiškų polinkių turinčiu žmogumi.
Savižudybė tai mirtis anksčiau laiko. Ji apima ir vidinę sumaištį ir mintį, kad mirtis atneš taip laukiamą išsivadavimą ir palengvėjimą. Šioje situacijoje labai svarbu laiku sustoti (arba būti sustabdytu) ir nepadaryti veiksmo, kuris neatšaukiamas.
Šio straipsnio tikslas paskatinti susimąstyti, kaip sunku ir sudėtinga žmogui yra priimti mirties nuosprendį pačiam sau ir jį įvykdyti. Gal sugebėjimas suprasti kito žmogaus išgyvenimus padės laiku ir tinkamai pasakyti vieną vienintelį žodį, kuris sprendimą mirti pakeis sprendimu gyventi.