Savižudybė

Taip ir yra nebūtinai žudosi, bet, kad daugiau dejuoja tai faktas

baltų lankų knygyne kažkada mačiau knygelę skirtą nusprendusių išeiti artimiesiems. Pavadinimo nepamenu, bet joje gal rastum keletą atsakymų sau.

Uzuojauta.
Ta netektis, kurie isgyvena artimieji nusizudziusio zmogaus, yra labai sunki. Cia yra daug jausmu: liudesys, pyktis, neigimas, kalte. Kiekviena savizudybe skaudziai atsiliepia kitiems zmonems.
Yra knyga "Savizudzio samone" E.Shneidman - autorius apraso zmones, kurie norejo nusizudyti ir analizuoja visa stuacija, ka jie isgyveno, kodel norejo zudytis, kokius zenklus palikdavo.

Aciu uz parama...reikes paskaityti, nes tiesiog nebezinau ka galvoti .....kaip galvoti ir kaip suprast...Pritariu sioje temoje issakytoms mintims, kad zudosi ir isoriskai LABAI STIPRUS zmones-tokie,kad net pagalvot negaletum...kaip tik tokia ir buvo mano drauge....todel pirma mintis isgirdus tragiska zinia buvo :ja kazkas nuzude!!

Čia ištrauka, gal bus įdomu paskaityti. Egzistuoja dar mitai apie savižudybė, vienas jų tai: kad tie, kurie kalba apie savižudybę, nesižudo, tai mitas nes iš 10 nusižudžiusiųjų 8 siunčia nedviprasmiškus perspėjimus.
Praktiniu požiūriu E.S.Shneidman savižudybes sieja su šiomis penkiomis psichologinių poreikių grupėmis, atspindinčiomis skirtingą psichologinio skausmo pobūdį:
- nelaiminga meilė, prarasti ryšiai, prarasta galimybė būti globojamu ir kartu kažkam priklausyti ar palaikyti ryšius;
- prarasta galimybė kontroliuoti, planuoti, susitarti, susiderinti susiję su negalėjimu patenkinti poreikį laimėti, būti autonomišku, suprastu;
- pažeistas savojo “aš” suvokimas ir negalėjimas išvengti gėdos, pažeminimo, pralaimėjimo ir paniekos susiję su negalėjimu palaikyti ryšius su kitais, gintis ir vengti gėdos;
- nutrūkę svarbiausieji ryšiai ir šį nutrūkimą lydintis sielvartas susiję su negalėjimu tenkinti ryšių palaikymo su kitais, aktualiais individais poreikį bei poreikiui globoti;
- pyktis, įtūžis, priešiškumas susijęs su negalėjimu patenkinti dominavimo, agresijos ir atoveikio poreikius.

Prieš savižudybę paprastai siunčiami tam tikri signalai, daromos užuominos. Laiku juos pastebėjus galima imtis veiksmų savižudybei išvengti.
Apie savižudybę galima užsiminti žodžiu ar tai parodyti elgesiu. Tai žmogaus teiginiai apie nebuvimą (“kai manęs nebus”). Savižudžiams būdingas keistas dvilypumas – jie nori nutraukti kančias ir kartu trokšta, kad jiems kas nors padėtų ir išgelbėtų. Šios užuominos dažnai būna užmaskuotos, sunkiai suprantamos. Tačiau būna ir tokių atvejų, kai žmogus iki pat tragiškos atomazgos slepia savo mintis ir ketinimus. Todėl kai asmuo pradeda paslaptingai ir mįslingai kalbėti gyvenimo prasmės, mirties temomis, geriausia tokį žmogų paklausti, ką jis turi omeny. Įtarus, kad žmogus turi savižudiškų ketinimų, galima to paklausti tiesiai: “Ar Jūs kalbate apie savižudybę?”
Užuominos apie savižudybę gali būti išreiškiamo ir elgesiu. Tai tokie poelgiai, kurie būdingi besirengiančiam ilgam išvykti žmogui – tvarkomi nebaigti reikalai, surašomas testamentas, grąžinamos skolos, artimiems žmonėms dovanojami vertingi daiktai, kartais prasitariant, jog “to man jau nereikės”. Įspėjamuosius ženklus siunčia beveik absoliuti dauguma nusižudžiusių ar mėginusių žudytis žmonių. Tačiau maždaug dešimtadalis sugeba savo jausmus ir ketinimus visiškai nuslėpti. Jei žmonės nuslepia savo dvasinę būseną ir planus, jokios savižudybių prevencijos programos sėkmė negali būti šimtaprocentinė.
Yra vienas požymis, kurį labai sunku nuslėpti. Tai dėmesio siaurėjimas, išryškėjantis kasdienėje potencialaus savižudžio kalbėsenoje, kai imami vartoti tam tikri žodžiai, atspindintys savitą, dichotomišką savižudžio mąstymo būdą. E.S.Shneidman nuomone, suicidologijoje vienu iš pavojingiausių yra žodelis “tik”.
Savižudiškų polinkių žmonės turi tam tikrų bendrų psichologinių ypatybių. Savižudybės prasmė yra rasti sprendimą. Jos tikslas – nutraukti sąmonę. Postūmiu savižudybei paprastai yra nepakeliamas psichologinis skausmas, atsiradęs negalint patenkinti svarbiausių psichologinių poreikių. Būdingos savižudybei emocijos – tai neviltis ir bejėgiškumas. Suvokimas siaurėja, vertinimai tampa ambivalentiški. Savižudybių bendras veiksmas – tai pasitraukimas ir bėgimas. Bendraudami su kitais besiruošiantys savižudybei asmenys tiesiogiai ar netiesiogiai atskleidžia savo ketinimą. Kad ir kaip keista, savižudybė dažniausiai nuosekliai išplaukia iš konkretaus individo gyvenimo būdo, todėl turime nagrinėti ankstesnius sunkius to žmogaus gyvenimo epizodus ir įvertinti jo sugebėjimą iškęsti psichologinį skausmą. Polinkis pasiduoti, pabėgti, pasislėpti, išvengti yra iškalbinga užuomina apie kraštutinį šių veiksmų variantą – savižudybę.
Noras nusižudyti nėra nepajudinamas. Norėdami padėti žmogui, turėtume paklausti, ką jam skauda? Kas su juo darosi? Ką, jo nuomone, reikėtų pakeisti ar nusikratyti? Ar jis nori padaryti sau ką nors bloga? Kokie tai planai? Ko reikia, kad jis galėtų toliau gyventi? Ar anksčiau buvo atsidūręs panašioje situacijoje? Kaip pavyko rasti išeitį tada? O svarbiausia – reikia padėti žmogui įžvelgti kitokius negu savižudybė gyvenimo problemų sprendimo būdus ir veikimo kryptis. Tai yra pagrindinė, labai paprasta ir labai sudėtinga užduotis dirbant su savižudiškų polinkių turinčiu žmogumi.
Savižudybė – tai mirtis anksčiau laiko. Ji apima ir vidinę sumaištį ir mintį, kad mirtis atneš taip laukiamą išsivadavimą ir palengvėjimą. Šioje situacijoje labai svarbu laiku sustoti (arba būti sustabdytu) ir nepadaryti veiksmo, kuris neatšaukiamas.
Šio straipsnio tikslas – paskatinti susimąstyti, kaip sunku ir sudėtinga žmogui yra priimti mirties nuosprendį pačiam sau ir jį įvykdyti. Gal sugebėjimas suprasti kito žmogaus išgyvenimus padės laiku ir tinkamai pasakyti vieną vienintelį žodį, kuris sprendimą mirti pakeis sprendimu gyventi.

Noras nusižudyti yra laikinas? Cha. O jei jis nuolat sugrįžta? Užsitušuoja kuriam laikui, o po to vėl lenda. Žinai, tokios kalbos, neva esi reikalinga artimiesiems, vaikams, nesulaiko. kartą mane išgelbėjo, bet kai vėl bandysiu, tikrai neišgelbės. Ir psichologai vargiai padeda - lankiausi virš metų. Tokia nevykusi mano psichika. kartais atrodo, kad taip dievas mane nubaudė už praeitą gyvenimą...

manau tokio zmogaus negalima palikti vieno...noras nusizudyti ar netgi bandymas nera niekas kitas tik pagalbos sauksmas.iki to prieina tik vienisi zmones,kurie jauciasi niekam nereikalingi.jei ji kalbasi visada ja isklausyk,kalbek su ja,kai ji kreipiasi i tave,stenkis kaip nors prablaskyti.padaryk kokia staigmena ar pan.leisk pasijusti reikalingai,svarbiai.zmogui negalima buti vienam.

Paskutinė stipriojo noro išeiti iš gyvenimo banga pasireiškė 7-ąjį nėštumo mėnesį. Blaškiausi po butą negalėdama nutildyti baigiančios išprotėti sąmonės. Palindau po šaltu dušu. Padarysiu tai, turiu tai padaryti, kartojau. Žliumbiau, bet jau neturėjau jėgų priešintis tam nesuvaldomam norui. Reikėjo tiek mažai – vienas brukštelėjimas per venas... Žliumbiau ir, rodos, visas įmanomas vanduo jau buvo palikęs mano kūną. Buvau pasiruošusi. Kūdikis mano įsčiose tylėjo. Lyg lauke mano paskutiniojo žodžio, mano sprendimo. Nedrįso prieštarauti, nedrįso nieko „sakyti“. Glosčiau pilvą ir žliumbiau. Žliumbiau, žliumbiau, žliumbiau. Turiu teisę nutraukti tą savo sutiktą gyvenimą, bet neturiu teisės atimti jo iš mano vaiko. Tik toji mintis tada sulaikė. Tik ji. Dabar bandau save įkalbėti, kad mano vaikui manęs reik. Tačiau tai neilgalaikė priežastis, žinau...

Gal bandyk dar kartą eiti pas profesionalus? Juk šiais laikais vaistų psichikos ligoms gydyti - kalnai... Juk galima gyventi ir nuolatos vartojant kokius antidepresantus...

Papildyta:

Matau tavo sielos drama, noriu taves paklausti - ka tau skauda? kuo galima tau padeti?

Pagrindinė esmė ne tai kad reikia - aišku numirsi ir vaikas be abejo su laiku pamirš patirtą skausmą ir Tu liksi tik prisiminimas o gal ir neliksi jei vaikutis bus per mažas prisiminti. Tačiau vienas dalykas tikrai jo smegenyse išliks ir daugybė piktų žmonių jam vis primins - kas jis savižudės vaikas, kad ir jis pats nenormalus kaip ir jo motina, kad ir jis turi psichologinių problemų. Tu protinga, analizuojanti moteris: negi nori savo vaikutį tokiam dalykui pasmerkti. Būk išdidi. Prasmės gyventi aš irgi nematau - o koks skirtumas vis tiek kojas pakratysiu anksčiau ar vėliau ir dar greičiausiai nuo vėžio. Bet čia principo reikalas - nusižudyti yra lengviau negu gyventi ir kentėti dėl gyvenimo laikinumo, beprasmybės, nepriteklių, išdavysčių. tai tikrai yra sunkiau nei numirti. Nei greitai numirti. Aš esu stipri ir net jei nėra prasmės gyventi, tikslas išlieka - padaryti viską, kad gyvenimas manęs nenugalėtų, kad niekas niekada mano artimiesiems negalėtų prikišti mano neprotingų veiksmų. Kaip aš vis sakau :aš dar pakovosiu prieš viešpatį Dievą. Ir Tau linkiu to paties. Ir dėl savo dvasios ramybės ir dėl savo artimųjų.

Gyventi reikia ne dėl KAŽKO, o dėl savęs, savo sielos evoliucijos. Esi protinga moteris, ar nesusimąstei, kas bus PO TO?
Informacija norintiems nusižudyti:
http://siauliai.mok....ichas/temos.htm