Savižudybė

Pagalvok apie vaikus - kaip jiems jaustis kai jų mama nusižudys. Juk tu nepamatysi gražiausių jų gyvenimo akimirkų - juk jie taip norės, kad tu matytum, kaip jie mokyklą baigia, kaip jie diplomą gauna, kaip augs jų vaikai. O paimti ir nusižudyti dėl to kad vyras turi meilužę - nesąmonė Nusispjauk ir mėgaukis gyvenimu. Leisk sau trupurėlį daugiau, bendrauk ir išvažiuok kažkur viena ir kartu su vaikais. O tas vyras tegul džiaugiasi ta savo meiluže. Kažkada ant kelių gal atšliauš norėdamas sugrįžti, bet kažin ar tau to reikės
Stiprybės

savizudybe man tolygu auksciausio laipsnio isdavystei. Artimieji, o ypac vaikai gauna trauma visam gyvenimui. Tai zaizdos, kurios niekada laikas neuzgydys.

Pritariu

Kažkas čia sakė, kad nusižudyti jėgų dau reikia.. gal ir tiesa, ne taip lengva prieš save ranką pakelti, bet man atrodo, kad daug daugiau jėgų reikia išgyventi, keisti situaciją, save, savo požiūrį, gyvenimo būdą, taip kad niekada nepritarsiu, kad žudosi stiprūs žmonės
Nebuvau dar pati situacijoje, kai reikėtų galvoti apie savanorišką pasitraukimą iš gyvenimo, bet man žmonės, galvojantys apie tai ar netgi bandantys taip daryti atrodo patys niekingiausi, egoistai, nes galvoja tik apie save... gaila jų artimųjų... Man kažkada draugė (tikriausiai iš paaugliško maksimalizmo) skundėsi gyvenimu, viskuo, ir prasitarė galvojanti apie savižudybę, nors mano akimis žiūrint tikrai nebuvo priežasčių, tai taip supykau, kad kraujas užvirė... pirmiausia pasakiau, kad už tokius žodžius norėčiau jai "į snukį" duoti, o paskui ir virvę pasiūliau jei tokia durna ir nebeturi apie ką galvoti

Iš viso, kaip gali mama būti tokia egoistė, kad dėl vyro neištikimybės pamirštų vaikus ir kitus artimuosius ir norėtų žudytis, tai visai nesuprantu ir tikiuosi niekada nesuprasiu Negaila man tokių moterų visai, nes jos negyvena, o egzistuoja, tokiomis mintimis nuodydamos savo ir savo vaikų gyvenimus. Reikia iškelti galvą ir mylėti save, o ne svaičioti apie mirtį

Merginos, linkiu jums iš visos širdies, kad jums gyvenime netektų patirt depresijos ir tuo momentu jums niekas nepasiūlytų virvės... Jūs taip pat smerkiat sergančius vėžiu ar kita sunkia ar liga, nes jie negalvoja, kaip bus sunku jų artimiesiems? Supraskit, depresija yra liga, o ne koks kvailas vaikiškas užsisipyrimas. Žiauri ir sunki liga pirmiausia sergančiajam, ir tik po to artimiesiems. Nenuostabu, kad mūsuose tiek savižudybių, nes abejingumas ir visuomenės žiaurumas viršūnėj

tam ir yra artimieji, kad padetu. Kodel gi tiesiog neateit ir nepapasakot, kas blogai? o staiga grizti namo ir randi, tai kas tik liko nuo mylimo zmogaus...

Kad taip būtų paprasta-dažniausiai jų burnos būna užrakintos,o minčių ir artimieji skaityti nepajėgūs.Ir atrodo,kad tas žmogus sėkmingai kabinasi į gyvenimą,o vistiek nusižudo.Nevisada juk gali būti kartu.
Kad artimiesiems randas lieka-skauda siaubingai ir po metų,ir po vienuolikos.Tik kalbėti apie tai jau kuris laikas galiu.
Krachas,nepasmerk savo vaikų tokiam dideliam skausmui.

Virvę siūliau kaip jau minėjau draugei, kuri apie savižudybę kalbėjo iš kvailumo, nesubrendimo, susikūrusi sau problemų
Žinau, kad depresija - sunki liga, bet vėlgi tai nepateisina egoistiškumo, kuris skatina galvoti apie savižudybę. Kaip ir sergant vėžiu ar kitomis ligomis, žmogus visų pirma turėtų iešktis pagalbos, gydymo (tik nereikia sakyti, kad tai nepagydoma ), kalbėtis su artimaisiais, profesionalais ir t.t., o ne kalbėti apie lengviausią (mano nuomone) išeitį. Aš ne abejinga, tiesiog toks mano būdas, ir kai atsiduriu sunkioj situacijoj, geriausia mane gelbsti "spyris į užpakalį", o ne sėdėjimas ir apraudojimas sunkaus likimo

suprantu, kad piktinatės tuo ką parašiau. ir žinau, kad tai dera sakyti tokiose situacijose.
bet manes tai neguodzia. jeigu ta meiluze buti tik eilinis kaprizas. bet jis ja MYLI!!! bet as irgi ji myliu. na kaip as galiu atimti is jo laime. jis juk sako: as noriu buti laimingas. ir as zinau, kad man reikia ji pa;iesti. bet as negaliu viena. as neturiu su kuo kalbeti. as neturiu kam tai pasakyti. jei pasakysiu saviems jie nuspres kad as padariau kazka siaubingo, jei jau jis iseina.draugai. draugai bendri, bet ji visi palaikys nes jis ju siela, o as tik tyli pelyte salia. juk normalu kad pagaliau jos atsikrate.
as galvoju apie vaikus. o ka as jiems galiu duoti? tik savo meile ir asaras vis bandau suskaiciuoti pinigus is ko gyvenciau. sumokejus mokescius man ju praktiskai nebelieka.
jus sakot, kad tai nieko neispres. bet tai viska isprestu. netikiu kad tai traumuotu daugiau nei nuolat verkianti (o gal su laiku ir isteriska) mama. man nebe tiek metu kad dar tureciau roziniu svajoniu.
jus sakot kad as neteisi. o ar teisinga man taip gyventi?
beje, vakar vyras tarstelejo, kad jos vyras pasitikrino sveikata ir apsidraude didziulei sumai. idomu ka sugalvojo jis... noreciau su juo pasikalbeti

Tikrai nesipiktinu,suprantu,kad taip elgiesi,nes jautiesi įsprausta į kampą.Parašyk į AŽ,jei norėsi pakalbėti ir nebus su kuo.

patykek.... is patirties kalbu.

Gal aš ir per jauna, per mažai patyrusi, kad galėčiau pilnai suprasti situaciją, bet...
1. Kalbėti reikia bandyti visų pirma, o gal pamatytum, kad vis dėlto yra aplink žmonių, kurie nuoširdžiai norėtų padėti... O jei ne su artimaisiais, tai reikia ieškoti profesionalios pagalbos, nes savaime padėtis vargu ar pagerės. Bet bandyti REIKIA, negalima taip paprastai nuleisti rankų, kad ir kaip sunku būtų Tikriausiai ne man aiškinti, bet visada po baisiausių negandų ateina šviesesnis periodas, tiesiog reikia tuos baisumus išgyventi, reikia stengtis visomis išgalėmis... NEGALIMA PASIDUOTI
2. Nesutinku, kad draugai šitaip nuspręs, gal jų liks ir mažiau nei su vyru buvo, bet tikri draugai lieka, o jei ne, tai velniam jų reikia... bus kitų Ir dar, vyrai išeina ne tik nuo tylių pelyčių jie palieka ir garsias, ir tylias, ir geras ir blogas, ir gražias, ir nelabai... tiesiog taip būna, nė viena nesam apsaugotos nuo to.
3. Ieškokis geriau apmokamo darbo, kiek girdėjau, veikla, darbas, naujos pažintys, užimtumas, lengvas flirtas tikrai padeda tokiose situacijose, padeda pamatyti, kad yra ir kitų gerų dalykų šiame gyvenime be vyro, kuris išėjo. Vis dėlto pirmiausia tai dar kartą siūlyčiau psichologą... O išsiskyrus ir vyras būtų priverstas padėti finansiškai - alimentai vaikams, o jei reikia, ir išlaikymas buvusiai sutuoktinei. Taip kad nėra situacijos be išeities..
4. Va dėl šito tai turiu griežčiausią nuomonę - mama, ar ji verkianti, ar liūdinti, ar linksam ar dar kokia VISADA reikalinga. Kalbu iš savo patirties... mano mamytės jau nebėra, bet aš viską atiduočiau, kad tik ji būtų šalia, nesvarbu kokios nuotaikos, svarbu, kad sveika ir gyva... neįsivaizduoju kaip jausčiausi, jei ji būtų pakėlusi ranką prieš save, tikriausiai ta trauma labai pakeistų mano požiūrį į gyvenimą, kaltinčiau save, kad kažko nepastebėjau, laiku neįsižiūrėjau, kažko nepadariau, kad taip neatsitiktų. Todėl kaip vaikas prašau, negadinkit bent savo vaikams gyvenimo tokiomis mintimis ( o tuo labiau darbais), jie nenusipelnė to Vaikams mama visada ( išskyrus labai retas išimtis) yra svarbiausia ir brangiausia gyvenime, net jei sukurta sava šeima, net jei matomasi retai, vien žinojimas, kad mama yra ramina. Taip kad dar kartą sakau JŪS NETURIT TEISĖS ELGTIS TAIP, KAIP KALBATE šiame forume... paprasčiausiai neturit teisės, todėl privalu ieškoti kitos išeities.

ka timk gavau zinute, kad jie uztruks dar tris valandas...
mane purto toks durnas drebulys...nebereikes ir zudytis, gal nuprotesiu.
aciu