Nieko nesmerkiu, viskas paaiškinama- žmogui per sunku gyventi, pasirenka negyventi.
Man tai juokingas toks pasakymas-kaip jis galėjo, egoistas... Lyg nusižudyti tai taip lengva, kaip du pirštus apšlapinti..Jei taip lengva būtų, tai pusė mūsų jau seniai tą padarę būtų....
Ir argi egoizmas- kažkokia votis, tai juk natūralus žmogaus bruožas..
Ir dar juokinga- kaip apie vaikus, tėvus negalvoja?
Kaip nesuprantama, kad tam žmogeliui jau absoliut vienodai tie artimieji, jis šviesos tunelio gale nemato, arba smegenys serotonino negamina, depresija juoda ir nepaaiškinama, jo psichika palaužta, jis nepakelia gyvenimo naštos, o juk tą pasaulį jis tikrai pats nesiprašė..pasaulis jį sugniuždė- jis jo ir atsisako.
Prie ko čia artimieji..jie gi lieka gyventi nuostabiajame pasaulyje..
Nežinau, aš tai nieko nesmerkiu, viskas čia man suprantama. Pati žudytis niekada neketinau ir nesiruošiu, bet kartais , kai užspiečia problemos, tikrai atrodo- kokio velnio mes čia visi kankinamės po ta saule