Krinta baltos snaigės lyg pūkai,
Švelniai prisiglaudęs "myliu" pasakei
Ir staiga nuleki... "pasivyk" šauki
Balto sniego gniūžtę į mane meti.
Aš tave vejuosi, blaškosi širdis
Ką jaučiu svajose, lūpos pasakys
Paveju, sugaunu, ir apkabinu.
Mylimą ir jauną prie širdies glaudžiu
Ir balta alėja, einam mes vieni
Lūpos susilieja meilės bučiny.
O galėjom ir mudu
Negimti visai
Ar praeiti pro šalį
Tolyn nuo viens kito.
Ką nešiau aš ant rankų,
Kada pailsai,
Kam akis bučiavau
Aš taip švelniai prieš rytą...
O galėjom ir mudu
Auginti vaikus
Ir sūpuoti lėtai
Keturiom rankom lopšį...
Kada nieko nelieka,
Lieka meilė tiktai,
Kai bus šalta labai,
Aš ja apsigobsiu.
O galėjom ir mudu
Numirti kartu,
Kaip numiršta laimingos
Pražilusios poros.
Gal tada taip nebūtų
Ilgu ir skaudu-
Likti vienas, kur buvom drauge,
Aš nenoriu.
Meilė, yra tik meilė
Ir nėra mirties,
Meilės vyną
Aš vienas geriu.
Staltiesę baltą
Ant stalo užties...
Susėdo visi-
Tik tavęs neturiu.
(J. Jasaitytė)
Juos regime, kada ramu ir saulė žiba.
O kad galėčiau aš tikėt, neabejoti,
Jog mylimas esu ,- nereikia man bijoti
Tos veidmainystės, kur ne sykį aš patyriau,
Ir tu nudžiugtum gal pajutus meilę tyrą.
/A. Mickevičius/
O kad galėčiau aš tikėt, neabejoti,
Jog mylimas esu ,- nereikia man bijoti
Tos veidmainystės, kur ne sykį aš patyriau,
Ir tu nudžiugtum gal pajutus meilę tyrą.
/A. Mickevičius/
Jei ne tu, aš mylėt nemokėčiau,nežinočiau, kad meilė neturi ribų...
Jei ne tu, aš svajot nemokėčiau, mano svajos neturėtų sparnų...
Jei ne tu, aš tikėt nemokėčiau, man viltis būtų priešas baisus...
Jei ne tu, aš atleist nemokėčiau, neturėčiau tiek valios, jėgų...
Jei ne tu, mano dienos plauktų iš lėto: su skausmu, pagieža, šalčiu...
Jei ne tu, man širdis nekalbėtų, nerašytų jinai šių eilių...
Išsiskiriant
Širdį nudiegia
Jauni trumpam susitinkam.
O vakaro saulė -
Ant bėgių...
Kaip tikslas,
Kuriuo gyveni.
Taip noris gyventi pasauly,
Ilgėtis,
Į mylimą lėkt
Skubėti nuo saulės
Į saulę skubėti
Ir...
Jos nepasiekt.
/P. Širvys/
Širdį nudiegia
Jauni trumpam susitinkam.
O vakaro saulė -
Ant bėgių...
Kaip tikslas,
Kuriuo gyveni.
Taip noris gyventi pasauly,
Ilgėtis,
Į mylimą lėkt
Skubėti nuo saulės
Į saulę skubėti
Ir...
Jos nepasiekt.
/P. Širvys/
Meilė - tai saulėtekis, vidurdienis ilgas ir kantrus, ir vakaras stebuklingas, tylus, o ją pagimdė ilgesys. Meilė - tai akimirka, švystelėjanti visų saulių ir žvaigždžių visatos spindėjimu. Meilė - tai vieškelis į saulę, grįstas aštriais deimantais, kuriuo turi eiti basas.
Apie meilę
Tada prabilo Almitra: Kalbėk mums apie Meilę.
Ir jis, pakėlęs galvą, pažvelgė į žmones; ir visi jie nuščiuvo. Ir skardžiu balsu jis pasakė:
Kai meilė pašauks jus, sekit iš paskos,
Nors keliai jos ir sunkūs, ir statūs.
Ir kai jos sparnai jus apglėbs, jai pasiduokit.
Nors tarp jos plunksnų paslėptas kardas gali jus ir sužeisti.
Ir kuomet ji jums kalba, tikėkit.
Nors jos balsas gali sudaužyti jūs svajones, kaip vėjas šiaurinis sodą nusiaubia.
Nors meilė jus karūnuoja, lygiai taip pat ji gali ir nukryžiuoti. Nors ji jus ir augina, bet gali ir apgenėti.
Netgi kai ji pakyla iki jūsų viršūnių ir glamonėja jūsų švelniausias šakas, kurios saulėje virpa,
Lygiai taip pat ji iki jūsų šaknų nusileidžia ir supurto jas, įsitvėrusias žemės.
Kaip javų pėdus ji surenka jus į save,
Ji kulia jus, kad apnuogintų,
Ji sijoja jus, kad atskirtų nuo pelų.
Ji mala jus iki baltumo.
Ji minko jus tol, kol tampat nuolaidūs;
O tada ji perduoda jus savo šventajai ugniai, kad taptumėt duona šventa Dievo šventajai puotai.
Visus šiuos dalykus darys su jumis meilė, kad galėtumėt pažinti savo širdies paslaptis ir per tą pažinimą taptumėt Gyvenimo širdies dalimi.
Bet jeigu pabūgę ieškosit tik meilės ramybės ir jos malonumo,
Tuomet jau geriau jums pridengti savo nuogumą ir pasitraukti iš meilės verpeto
Į pasaulį be metų laikų, kur jūs juoksitės, bet ne iš visos širdies, ir verksit, bet ne iki valios.
Meilė atiduoda tiktai save ir ima tik iš savęs.
Meilė nesisavina nieko, ir neįmanoma jos pasisavinti.
Nes meilei pakanka meilės.
Kai myli, nesakyk: Dievas mano širdyje, bet geriau sakyk: Aš esu Dievo širdyje.
Ir negalvok, kad tu gali pakeisti meilės kelią, nes meilė, jei pripažįsta tave vertu, pati parodo tau kelią.
Meilė neturi kito troškimo, tik save išreikšti.
Bet jeigu tu myli ir neatsisakai troškimų, tegul šitie troškimai būna tavieji:
Tirpti ir būti bėgančiu upeliu, kurs savo melodiją nakčiai čiurlena.
Justi per didelio švelnumo skausmą.
Būt pažeidžiamam savo paties supratimo apie meilę;
Ir plūsti krauju noriai ir džiaugsmingai.
Pabusti auštant sparnuota širdim ir dėkoti už dar vieną meilės dieną;
Ilsėtis vidurdienio valandą ir atsiduoti mintyse meilės ekstazei;
Grįžti namo vakare dėkingumo sklidina širdim;
Ir užmigt su malda už mylimąjį savo širdyje ir pagyrimo giesme savo lūpose.
/PRANAŠAS Kahlil Gibran/
Tada prabilo Almitra: Kalbėk mums apie Meilę.
Ir jis, pakėlęs galvą, pažvelgė į žmones; ir visi jie nuščiuvo. Ir skardžiu balsu jis pasakė:
Kai meilė pašauks jus, sekit iš paskos,
Nors keliai jos ir sunkūs, ir statūs.
Ir kai jos sparnai jus apglėbs, jai pasiduokit.
Nors tarp jos plunksnų paslėptas kardas gali jus ir sužeisti.
Ir kuomet ji jums kalba, tikėkit.
Nors jos balsas gali sudaužyti jūs svajones, kaip vėjas šiaurinis sodą nusiaubia.
Nors meilė jus karūnuoja, lygiai taip pat ji gali ir nukryžiuoti. Nors ji jus ir augina, bet gali ir apgenėti.
Netgi kai ji pakyla iki jūsų viršūnių ir glamonėja jūsų švelniausias šakas, kurios saulėje virpa,
Lygiai taip pat ji iki jūsų šaknų nusileidžia ir supurto jas, įsitvėrusias žemės.
Kaip javų pėdus ji surenka jus į save,
Ji kulia jus, kad apnuogintų,
Ji sijoja jus, kad atskirtų nuo pelų.
Ji mala jus iki baltumo.
Ji minko jus tol, kol tampat nuolaidūs;
O tada ji perduoda jus savo šventajai ugniai, kad taptumėt duona šventa Dievo šventajai puotai.
Visus šiuos dalykus darys su jumis meilė, kad galėtumėt pažinti savo širdies paslaptis ir per tą pažinimą taptumėt Gyvenimo širdies dalimi.
Bet jeigu pabūgę ieškosit tik meilės ramybės ir jos malonumo,
Tuomet jau geriau jums pridengti savo nuogumą ir pasitraukti iš meilės verpeto
Į pasaulį be metų laikų, kur jūs juoksitės, bet ne iš visos širdies, ir verksit, bet ne iki valios.
Meilė atiduoda tiktai save ir ima tik iš savęs.
Meilė nesisavina nieko, ir neįmanoma jos pasisavinti.
Nes meilei pakanka meilės.
Kai myli, nesakyk: Dievas mano širdyje, bet geriau sakyk: Aš esu Dievo širdyje.
Ir negalvok, kad tu gali pakeisti meilės kelią, nes meilė, jei pripažįsta tave vertu, pati parodo tau kelią.
Meilė neturi kito troškimo, tik save išreikšti.
Bet jeigu tu myli ir neatsisakai troškimų, tegul šitie troškimai būna tavieji:
Tirpti ir būti bėgančiu upeliu, kurs savo melodiją nakčiai čiurlena.
Justi per didelio švelnumo skausmą.
Būt pažeidžiamam savo paties supratimo apie meilę;
Ir plūsti krauju noriai ir džiaugsmingai.
Pabusti auštant sparnuota širdim ir dėkoti už dar vieną meilės dieną;
Ilsėtis vidurdienio valandą ir atsiduoti mintyse meilės ekstazei;
Grįžti namo vakare dėkingumo sklidina širdim;
Ir užmigt su malda už mylimąjį savo širdyje ir pagyrimo giesme savo lūpose.
/PRANAŠAS Kahlil Gibran/
IKI PASIMATYMO
Iki pasimatymo!
Rytai nuraudo.
Iki pasimatymo -
Dangus ugny.
Retai, retai,
Mes vienas kitą matome,
Bet iki pasimatymo!
Ir būk rami.
Kartus likimas man ne svetimas -
Tu tą žinai
Išsiskyrimas man ne svetimas -
Keliai suves.
O skirtą dalią rasime tik patys mes
Tad iki pasimatymo!
Ir lauk manęs.
/V. Mačiuika/
Iki pasimatymo!
Rytai nuraudo.
Iki pasimatymo -
Dangus ugny.
Retai, retai,
Mes vienas kitą matome,
Bet iki pasimatymo!
Ir būk rami.
Kartus likimas man ne svetimas -
Tu tą žinai
Išsiskyrimas man ne svetimas -
Keliai suves.
O skirtą dalią rasime tik patys mes
Tad iki pasimatymo!
Ir lauk manęs.
/V. Mačiuika/
Myliu pasauli,kuriuo tu gyveni
Myliu pavasari,gels,ju ziedus-
kaskart kai tyliai tyliai iseini
Verkiu kampe as atsisedus....
Zinau nevertaverkt,juk tu sugrisi!!!!
Svelniai paliesi mano plaukus
Ir tyliai tyliai pasakysi:
"Kentet neverta tiek manes islaukus..."
Ir viena diena,kai manes nebus
Tu prisiminsi ta nelemta nakti
Ir kai nueisiu i manus kapus,
Tavo sirdis nustos jau plakti....
Myliu pavasari,gels,ju ziedus-
kaskart kai tyliai tyliai iseini
Verkiu kampe as atsisedus....
Zinau nevertaverkt,juk tu sugrisi!!!!
Svelniai paliesi mano plaukus
Ir tyliai tyliai pasakysi:
"Kentet neverta tiek manes islaukus..."
Ir viena diena,kai manes nebus
Tu prisiminsi ta nelemta nakti
Ir kai nueisiu i manus kapus,
Tavo sirdis nustos jau plakti....
Meilė dažnai kelia stiprią baimę, nes verčia žengti žingsnį pirmam, reikalauja pamiršti save, išsižadėti savęs, pasitikėti kitu ir jam pasiaukoti. Teks užmokėti už kiekvieną neištartą žodį, už neįkūnytas glamones, už sutryptas svajas. Reikės atsiskaityti už baimingumą ir jausmų šykštumą, kurie kliudė mylėti, už atsainumą ir puikybę, kurie slopino polėkius. Teks atsiskaityti už negimusius bučinius, už gerklėje užgniaužtas ašaras, už neišreikštą aistrą, už netesėtus pažadus ir iššvaistytą laiką.
/Bruno Ferrero/
/Bruno Ferrero/
IŠ MEILĖS
Nėr spalvų nutapyt mūsų meilei beribei.
Ji apgobia žvaigždėm ir nubarsto žiedais.
Pajunti tokį lengvą ir nuostabų skrydį,
Kurio troškai, ilgėjais ir laukei ilgai.
Girdo ji iš versmių, iš tyriausių šaltinių.
Ji - akordų didingas, švelnus skambesys.
O kokia nenusakoma meilė Tėvynei...
Jos liepsnoj atsitraukia bejėgė mirtis!
Nepakeičiama žemėje motinos meilė
Pirmam kūdikio riksmui ir šypsniui pirmam.
Ir iš meilės gyvenimo viso negaila
Atiduot išsvajotam, vieninteliam - jam!
Mes iš meilės visi. Aš taip pat tik iš meilės,
Iš nesenkančių jos paslaptingų gelmių.
Tik iš meilės ir mintys saulėtos, ir eilės,
Ir tik meilės šviesa iki šiol gyvenu!
/Danutė Daukšienė/
Nėr spalvų nutapyt mūsų meilei beribei.
Ji apgobia žvaigždėm ir nubarsto žiedais.
Pajunti tokį lengvą ir nuostabų skrydį,
Kurio troškai, ilgėjais ir laukei ilgai.
Girdo ji iš versmių, iš tyriausių šaltinių.
Ji - akordų didingas, švelnus skambesys.
O kokia nenusakoma meilė Tėvynei...
Jos liepsnoj atsitraukia bejėgė mirtis!
Nepakeičiama žemėje motinos meilė
Pirmam kūdikio riksmui ir šypsniui pirmam.
Ir iš meilės gyvenimo viso negaila
Atiduot išsvajotam, vieninteliam - jam!
Mes iš meilės visi. Aš taip pat tik iš meilės,
Iš nesenkančių jos paslaptingų gelmių.
Tik iš meilės ir mintys saulėtos, ir eilės,
Ir tik meilės šviesa iki šiol gyvenu!
/Danutė Daukšienė/
Man labai patinka sis Sekspyro sonetas:
Dvieju sirdziu istikima draugyste
Jokiu nepaiso kliuciu kelyje.
Juk meile dar ne meile,
Jeigu ja sutriuskina klasta ar isdavyste
Tikroji meile, tai zvaigzde skaisti,
Kuri ne mirksniui nepaliauja degti.
Ir drasina jureivi gudzia nakti,
Kai laiva svaido viesulai pikti.
Ne, meile ne pastumdele likimo,
Jai visagalis laikas nebaisus,
Kuris naikina lupu radastus
Ir is visu ta pacia duokle ima
Jei tau meluoja posmai siu eiliu,
Neber pasauly meiles,
As tyliu...
Dvieju sirdziu istikima draugyste
Jokiu nepaiso kliuciu kelyje.
Juk meile dar ne meile,
Jeigu ja sutriuskina klasta ar isdavyste
Tikroji meile, tai zvaigzde skaisti,
Kuri ne mirksniui nepaliauja degti.
Ir drasina jureivi gudzia nakti,
Kai laiva svaido viesulai pikti.
Ne, meile ne pastumdele likimo,
Jai visagalis laikas nebaisus,
Kuris naikina lupu radastus
Ir is visu ta pacia duokle ima
Jei tau meluoja posmai siu eiliu,
Neber pasauly meiles,
As tyliu...
