meile tau lyg zvaigzde danguje kiekviena karta vis ryskesne meile tau lyg saule kiekviena diena vis karstesne meile tau lyg tvirtove kiekviena diena vis tvirtesne meile tau lyg tekentis vanduo kiekviena karta besikeicianti bet vis ta pati kartsa ir begaline kaip pasaulis,nes tu ir esi mano pasaulis.. autorius as pati
sis eilerastis buvo paskelbtas paneles zurnale pries kazkiek metu - skyrelyje, kur siusdavo skaitytojos savo kuryba. ten gal paskelbei, tai zmones ji ir isimine kaip grazu
Sena data. Senų laiškų pluoštelis bei nuotraukos, pageltę albume. Vienoj iš jų - sodyba prie upelio ir motina languota skarele. Čia naujas, dar gėlėtas atvirukas - kam laimės ji norėjo palinkėt? Diena sutemsta darganoj apniukus, linguoja vėjy kapinių žolė. Ir tolsta žingsniai...vėl regiu skarelę, aplink dangus žaibuoja ugnimi. ... ir likom mes kaip kryžiai palei kelią, taip vieniši, be galo vieniši...
Jei ateitum i mano vakara Beginklis, susales, apleistas, Ikurus senuti ugniakura Silumos kambarin prileisciau, Kad ir vel sirdis sualsuotu Diena i nakti susupus, Kad nuo uzraktu issivaduotu Uzkeiktos tylejimui lupos, Kad akys valktis numete Nei sviesos, nei tamsos nebijotu, Kad nei tavo, nei mano metai Mums daugiau niekada nemeluotu Ir, kad musu pavargusios rankos Surastu prieglobsti silta. Jei ateitum i mano vakara, Gal ir jisai prabiltu...
Papildyta: Zvaigdzes, kurios mus apsviecia, Menuliai, kurie mus lydi, Saules, kurios mus sildo, Ziemos, kurios mus sujungia, Vasaros, kurios mus isskiria, Lietus, kurie mus pagirdo, Namai, kurie mus globoja, Medziai, kurie mums teikia pavesi, Upes, kurios mus nesa, Ir sugriuve tiltai, kuriais Mes begam vienas prie kito, Kuriu paciam vidury turime apsikabinti. ...Gal tai ir yra ta laime???....
Papildyta: Jei tu tyli-tai taip, kaip namas uzkaltais langais ir durimis tyli, kaip tyli veju supusta pusnis, ar taip, kaip paukscio, jau seniai praskridusio, atsales takas.
O jei kalbi-tai taip. kaip kiemas, pilnas cirskianciu vaiku ir zvirbliu, kalba, kaip kalba sokinejantis per akmenis upoksnis greitas, ar taip, kaip juodas debesis, lietum prapliupes, svaidantis zaibus.
Bet man mieliausia to klausyt, ka tu tyledama kalbi, ir to, ko tu kalbedama nepasakai... Papildyta: tavo plaukai- surios pilnaties zoles po kurias gali rankos begiot ir palikt savo nuovargi tingu tavo veidas- palsuojantis rytas kuriame kantriai bresta dienos ismintis tavo rankos du pluostai galingi sviesos isplesiantys iz nezinios paklaidingos prasme-paprasta aiskia- tavo kojos- zaliuojantys medziai kurie net juodziausias mintis pauksciais nerupestingais pavercia kviecia jas ir skrajot ir ciulbet Papildyta: Tave tik su tavim temoku lygint. Nera tau tokio veidrodzio- save matyt. Nuvytus kaip naktis i ryta, sodams zydint, vos atsimerki- viska uzmirsti.
Vilioji, o artejant- traukies, is glebio svetimo- nusisypsai... Pasauli visa gundydama, plaukus, boruze net pamaciusi, pasitaisai. Papildyta: Justinas Marcinkevicius
MYLIU
- as myliu jus tuo gluosniu (atsimenat, pernai jo saka vëjas nulauzë), myliu tuo suskilusiu akmeniu, dangumi - besikeicianciu, gyvu, upe - kaip gyvenimas, taip, myliu jus juodom verksmo rankom, dulkele, lietumi, svelnumu is vyturio lizdo (dar vakar jus lietet pukus, kuriais jis isklotas, ir saket, jog taip apsiplaunate siela), o, vaiko zaislais jus myliu, kruvina paukscio plunksna, liudnai krintancia man ant galvos, sapnu, kad vel viskas gerai, slenksciu, per kuri jus iseinat, myliu smutkeliu ir seseliu - o, taip, as dar sito nesu jums minejes, myliu jus tamsta ir mirtimi, uzmarstim ir sviesa - zolele ant idubusio kapo - Myliu -
Nepyk, tai paskutinis laiškas Nenoriu drumst ramybės tau daugiau. Laimingas būk. O tylios juodos naktys Tau pasakys, ko aš nepasakiau. Aš nežinau, ko iš manęs norėjai, Ko tu siekei savaisiais bučiniais, Kam tiek gražiausių žodžių prikalbėjai, O nusibodus viską pamiršai. Atleisk, kad tau rašau, bet kažko gaila Šiltos nakties ir jausmo iš tavęs Tu neprašei širdies, tau nereikėjo meilės Tik perėjom kartu senas gatves.
Man noris grįžt, paimti saują sniego, Priglaust prie degančios širdies Tylu... Tylu... tik žvaigždės dar nemiega O ašaros...
... Už sumeluotą šilumą aš tau dėkinga Dėkinga taip, kad žodžių nerandu. Atleisk, kad aš tave mylėjau, Atleisk, kad aš tave trukdžiau, Atleisk, kad aš tavim tikėjau Ir tik šią tylią naktį supratau. Atleisk, gyvenime ne taip juk būna, O aš nedaug tau blogio padariau Todėl ir stengiuosi iš kelio pasitraukti Vien tik dėl to, kad būtų tau geriau. Dėkoju tau už buvusią draugystę Ir žodžius, kuriuos man melavai Juk pasitaiko, kad žmogus suklysta Bet tik ne taip, kaip tu kad suklydai. Gerai žinau, kad tu mane pamirši Ir mano vietoj bus kita. Na ir gerai, kad tik laimingas būtum Tau to linkiu visur ir visada. Negaila man tavų akių žydrųjų, Negaila to, kad skiriasi keliai Tik gaila man, kad aš tave mylėjau, o tu tos meilės vertas nebuvai. Na, o dabar sudie... Atleisk, kad aš tave mylėjau, Kad mylima norėjau būt tada, Aš juk per daug tavim tikėjau, Galbūt dėl to ir aš esu kalta... /R. Skučaitė/
Ateik iš tolimo kampelio. Ateik iš žemės sūrumos, Iš mudviejų artumo Iš mūsų vienumos...
Ateik iš to, ką radom dviese, Ateik iš pamesto pakelėse. Iš to, kad radom šviesą, Iš to, ką pametėm drauge...
Ateik be žodžių - tyliai. Iš to, kas nenutiko. Ateik ir pasilik... Ateik iš to, kas liko.
Pareini, duris atdarai, už stalo atsisėdi, Ir atrodo - visada buvai Metai eis, bet tu nebeišeisi, Dunkso tylūs ir maži namai, Paprasti kaip sugrįžimo teisė.
Tai kaip tu gyveni - dabar, kai be manęs mūsų takais eini, po tas pačias gatves? Kai vakarais grįžti į tuos pačius namus.
Nėra didesnio skausmo, kaip amžinas Išsiskyrimas. Ne viskas miršta, Prisiminimai lieka amžinai.
Kai vakaras atsėlina Pro mano langą, Ir vakaro žara Paliečia veidą, atrodo, kad jau viską Suprantu. Ir kad - tavęs nebus, Ir kad jau niekad Neištarsiu Tavo vardo, Ir tavo rankos Niekad manęs nepalies, Bet kai naktis tik Nusileidžia ant rasotų pievų, Ir baltas paukštis sutemų Pragysta, Tyliai į sapną ateini, Ir kažkodėl tylėdamas Man galvą glostai...
Gintutia, nuostabus zodziai, niekada nei akimirkai nesuabejojau Skucaites kurybai, ji nuostabi poete, daugeli metu moku jo viena ilga, grazu eilerasti kaip Teve musu, galeciau nakti per miegus pasakyti, parasyciau ji cia, bet jis netoks saldus apie meile, nenoriu tersti temeles, nebent kazkam butu labai idomu...
Tau pasimatymą skiriu aš debesy, Naktyje tylioje, po mėnulio skliautu, Kad galėčiaus drauge savo ilgesį Žvaigždėmis išmatuoti su tavimi kartu.
Nuo žvaigždės lig žvaigždės milijonai dienų... Neapglėbsi ranka - tik pajusi širdy, Kad ilgiuosi tavęs ir einu jau, einu, Nešdama glėbyje puokštę meilės žiedų.
Tiksliai nepamenu, bet, atrodo, kad tai Nejolės Laukevičienės - Širvinskaitės kūryba.
Ir dar truputis iš jos kūrybos...
Lyg žuvėdra aš būčiau viena be Tavęs, Tarsi ledkalnių vėtra laukinė - Baltasparnė vienatvė gesintų žvaigždes Ir išnyktų manoji idilė.
Bet esu tarp svajonių kartu su Tavim, Obelim mūsų sodai nunoko... Kad gyvenimo tikro mes esam verti - Tau už tai savo meilę aukoju.
... pasiilgau... ji buvo sena ir negraži, pageltusiais nuo stalinės lempos kraštais ir aplaistyta rašalo ir kažkokio sūrstelėjusio skystimo lašais... kur ten aplaistyta - tiesiog plaukiojo šiame tarybinių silkių Ivasi marinate. O ir gerai pagalvojus, kodėl gi ne? Visvien jos niekas nematydavo, išskyrus nakties tamsą ir mane - benamį pyplį, nežinai kokia mada atsiradusį šiame pasaulyje, nežinantį savo vardo ir pavardės, nepamenantį obolių skonio ir medaus kvapo. Tačiau puikiai pamenantį pikčiurną auklėtoją ir nuo rūkymo išgeltusiais dantimis matematikos mokytoją. Matyt tai vieninteliai du žmonės, kuriuos savam mažyčiam pasaulėlyje, prisiverčiau pavadinti žmonėmis... Gal net juos mylėjau? Tai buvo mano Tėtis ir Mamytė. Jie buvo geri, niekad niekad nemušdavo... Kiti? Kiti buvo tik paprastučiai šeimų papuniai, kurie namuos būdavo švelnūs ir meilūs, geri ir mylintys... tačiau čia - čia jie rasdavo mus - trylika murzinų ir apiplyšusių smuktakelnių, turinčių po nuosavą spintutę su stalčiumi laiškams, žalio ūkiško muilo gabaliuką ir dvi lentynėles susidėti sąsiuviniams ir pieštukams, ant kurių pūkuotų galvyčių galėjo sau leisti išsilieti tai, kas namuose buvo negalima.... Labai skaudėdavo... tačiau skausmą iškęsti išmokome labai greitai... išmokome net ir neverkti, kai po pliaukštelėjimo metaline liniuote per pakaušį, rausvi lašeliai susikaupę upeliu tekėdavo per išblyškusius žandelius ir tyliai kapsėdavo ant medinio stalo gijų... tokie įdomūs, nepažįstami ir šilti... neskaudėjo ir kai kuokštai plaukų likdavo Mokytojo rankoje - guosdavomės, kad ataugs, juk mes dar maži... Ir tik širdutė daužydavosi iš ilgesio. Kodėl? tuktuk Kodėl? tuktuk Kodėl? Kodėl? - šis klausimas lydėjo ir lydi visą gyvenimą. Kodėl? Nežinau. Niekad niekas į jį neatsakė, tikriausiai niekad ir nesužinosiu to tikrojo atsakymo... ... pasiilgau... pasiilgau jos - tokios mielos ir geros, sugebančios paguosti ir užtarti, nuraminti ir padrąsinti... galinčios dieną paversti naktimi o naktį - amžinybe... Vienintelės gijos su išoriniu pasauliu, su tuo, kas slypėjo anapus pilkų ir šaltų internato sienų... Nuotraukos... Joje buvo mano MAMYTĖ... aš pats ją radau... seniai seniai, kai dar buvau labai mažytis, ir kai gyvenau seno namo rūsyje... tikriausia ir Ji ten gyveno... ir Ji žinojo, kad aš ateisiu pas ją... nespėjau... juk aš mažas dar buvau... tad paliko Nuotrauką... Mamyte - aš Tave labai labai myliu... 2010-03-01 -T-
... eilerasti kaip Teve musu, galeciau nakti per miegus pasakyti, parasyciau ji cia, bet jis netoks saldus apie meile, nenoriu tersti temeles, nebent kazkam butu labai idomu...
Kiekvieną dieną tas jausmas vis didėja. Smagu jaust, kad Tavęs kasdien man reikia vis labiau, vis labiau norisi tave apkabint ir bučiuot. Su kiekviena diena myliu vis labiau, tą vieną žmogutį. Pasitikiu Tavim ir pati niekada nedrįsčiau Tau meluot. Tikiu, kad manęs neišduosi, kad neapgausi ir nenuvilsi. Aš taip pat pažadu, kad stengsiuosi Tau būt tokia, kokios Tu esi vertas. Niekada, Niekada manęs nepaleisk. Žinok, esi viskas ką aš turiu. Myliu Tave taip, kad nustojus mylėt, sustotų ir širdis. Myliu taip beprotiškai, ir patikėk, tai nėra tik žodžiai. Aš Tau įrodysiu, stengsiuosi, kad niekada nenustotum tuo tikėt. Tu tiesiog laikyk mane, ir aš niekada neišeisiu. Aš niekada netikėjau, kad galima šitaip mylėt. Kad galima taip atsiduot vienam žmogui. Nemaniau, kad kažkada kažkam rašysiu tokius žodžius, bet pasirodo būna stebuklų. Niekada to niekam daugiau parašyt nebeišdrįsiu. Noriu, kad Tu visada būtum su manim. Praradusi tave viskas apsisuks aukštyn kojom, nebesinorės gyventi toliau, laikas sustos, sustosiu ir aš. Mažiuk,aš būsiu visada šalia,visda kartu.
Papildyta: Kaip vis dėlto gerai, kad mes turime vienas kitą! Mikė Pūkuotukas linktelėjo. - Tu įsivaizduok: manęs nėra, tu sėdi vienas ir nėra su kuo pasišnekėti. - O tu kur? - Manęs nėra. - Taip nebūna, - pasakė Mikė Pūkuotukas. - Aš irgi taip manau, - pasakė Paršelis. - Bet štai staiga - manęs visai nėra. Tu vienas. Ir ką gi tu darysi? - Eisiu pas tave. - Kur? - Kaip - kur? Į namus. Ateisiu ir sakysiu: "Kodėl tu neatėjai, Paršeli?" O tu sakysi... - Tai kvaila! Ką gi aš sakysiu, jeigu manęs nėra? - Jei nėra namuose, vadinasi, išėjai pas mane...
Paršelis prisiglaudė prie Pūkuotuko. - Pūkuotuk... - sušnabždėjo. - Ką, Paršeli? - Nieko... - atsakė Paršelis imdamas Pukuotuko leteną. - As tik noriu žinoti, kad Tu visada šalia... Papildyta: Norėčiau užkopti į patį aukščiausią kalną ir nuo jo viršūnės šaukti tavo vardą. Norėčiau basomis kojomis liesti vandenį ir jame matyti tavo atvaizdą. Norėčiau stipriai apkabinti visą pasaulį, nes jame būtum ir tu. Norėčiau matyti ateitį, nes tada galėčiau atsidurti tose vietose kur būsi tu. Norėčiau žinoti visas tavo svajones, tada galėčiau jas išpildyti. Norėčiau sustabdyti laiką, tada galėčiau nors ir visą amžinybę žiūrėti į tave. Norėčiau valdyti visatą, nes tada galėčiau tau padovanoti visas žvaigždes. Norėčiau, kad kiekviena mano ašara atneštų tau sėkmę, nes jų tiek daug... Norėčiau tapti nematoma, kad galėčiau sekti paskui tave. Norėčiau visada būti kartu.
