
suvirpo meile pirštai ir širdis
o taip, dėl ko man čia
mano maža širdelė miršta
ir didelė kančia...
gal tai kaip varpas jausmuose paskendęs
graudingai sudejuos
kas iš žodžių, iš gražių žodelių
be meilės, be tyros...
kas gyvas sudejuos, kai saulė leisis
plonyčiais spinduliais
myliu ir visada mylėsiu, nes jei ne aš
tai kas dar taip mylės...
visa tai rasiau kai maniskis buvo armijoj ir tiesiog labai jo ilgejausi

Koks gražus tamsoj tavo veidas, gražesnis nei tas, kurį mačiau kadais...
Liečiu tavo žandus, bučiuoju lūpas pirštų galiukais, užmerkiu tau akis, glostau plaukus, bet prabundu ir tu pradingsti...
Užsimerksiu ir vėl, kad vėl galėčiau matyti tave, tavo veidą ir jausti, kad amžiams liksi šalia...
Tavo akys rodo man kelią, tavo akys apšviečia jį, kai man būna tamsu, kai bijau pasiklysti. Gera, kai jos visada su manimi. Mintimis tave aš myliu, mintimis ir pabučiuoju. Mintyse aš jį nupiešiu, nutrinsiu tai, kas buvo negerai, nes tu mažuti mano, amžiams liksi širdyje, kaip gražus paveikslas su spindinčiom akim ir šiltom lūpom.