iš tiesų gražūs žodžiai apie meilę...

laba visoms ir visiems pagalvojau, kad kartais norisi savo mylimajam pasakyti ar parasyti kazka eiliuoto, grazaus, taciau visi eilerasciai kuriuos zinojau, jau israsyti, visos sms internete jau isskaitytosir issiustos... gal jus turite kazka nebanalaus? graziu eiliu, kurias galetumete parasyti cia, pasidalinti su kitais? as pati labai grazius zodzius turejau kazkur, paieskosiu ir butinai parasysiu

va, radau vienagrazu, bet ne ta, kurio ieskojau, bet butinai surasiu ir parasysiu ir ji.

Bronius Macevicius

meile, sako, panasi i vasara,
raibstanti zydejima lauku.
prasidejo mums jinai su asarom,
dziaugsmo asarom tavu akiu.

zodziai meilei nebereikalingi,
kiekviena kalba jai - per sunki.
is akiu zinojau - tu laiminga,
tu ilgiesi, lauki ir tiki.

tegu sako mums - praeina vasaros,
meile si praeiti negales.
niekad tau uz tavo dziaugsmo asaras
skausmas skruostu asarom nelies.

O čia tinka po visų gyvenimo negandų suradus nauja meilę:

Kad niekas ir niekaip, ir niekad neskaustu,
Kas niekas nebutų mažu,
Kad viskas iš naujo, kad viskas į gera,
Kad viskas gražu...

Paprasta, bet man patiko

argi niekas nieko grazaus neturi?

radau eilerasti, kurio istraukele parase Domukio mama:

kad zmones sypsotus prie vieskelio balto,
kad saule zydetu virs tavo galvos,
kad lietus nuplautu ir skausma, ir kalte,
kad sniegas nekristu ant sielos zaizdos.
kad medziu virsunese viltys nutuptu,
kad vejai atpustu geri is namu,
kad velei uzplustu ir velei uzsuktu
dziaugsmai ir likimai zmoniu svetimu.
kad niekas ir nieko, ir niekad neskriaustu,
kad niekas nebutu prie koju mazu,
kad viskas is nieko,
kad viskas is naujo,
kad viskas i gera
ir viskas grazu...

ir dar vienas laaabai man grazus eilerastis:

Eugenijus Matuzevicius

Meile

Vejas. tas vejas. ir diena, ir nakti
lieknaja pusi jisai glamoneja...
vejo glebiuos baigia jegos issekti.
myli ir bijo pusis tokio vejo.

bet jis nurimo. miske gal uzmigo...
stovi pusis, kiek palinkus, vienplauke.
zino: jai ilgesi vejas paliko.
myli ir bijo. ir velei jo laukia.

Ausrytia, kad tokiu temu jau nemazai panasiu yra, kad ir sita arba sita

Dekui, Shalimar, taciau pirma tema - tai visiskai ne apie tai. ten yra sentencijos apie gyvenima, o cia - eilerasciai mylimam zmogui. antra tema - eilerasciai, ir labai grazus, taciau visomis temomis...
labai butu smagu tureti viena vieta, kur butu surasyti zodziai, kuriuos butu miela pasakyti ziurint mylimajam i akis ar parasyti atviruke... antrojoje temoje, kuria visa perskaiciau (kaip ir pirmaja) radau kelis tokius eilerascius, taciau tik kelis... oagl yra zmoniu, kurie turi daug graziu, ritmisku eiliu apie pati silciausia jausma?

"Kiekvieną dieną tave myliu vis labiau... Šiandien labiau nei vakar... Ir mažiau nei rytoj"

R.Gerard


"Tačiau yra danguj dar saulė
Yra ir žvaigždžių žiburiai
Ir neišnyko dar tie žodžiai,
Kuriuos su meile man tarei."



"Tavo akių pasiilgau, žvilgsnio mielo ir gero..."



"Nemokėjau tavęs aš mylėti,
Nemokėjau tada.
Per vėlu gal dabar gailėtis -
Neužgis jau žaizda.
O taip ėmė jinai man skaudėti -
Ta pasruvus žaizda.
Nemokėjau tavęs aš mylėti
Nemokėjau tada.
Padangių sietynais žydėtų
Tavo laimė dabar visada.
Bet ar grįš praeities valanda?
Per vėlu jos dabar jau gailėtis -
Nemokėjau tavęs aš mylėti."



"Mano laimė užmigo ir negreit gal pabus.
Aš žinau ne iš knygų - mano laimė užmigo.
Kai alyvomis snigo ir šypsojos dangus,
Mano laimė užmigo ir negreit gal pabus."



"Tave, tave, tave kaip saulę,Tave kaip žiedą iš laukų
Nešuos širdy aš per pasaulį, nešuos pavasario taku.
Kiekvienas žydintis berželis, palaukės kvepianti gėlė.
Man kužda visą mano kelią: "Eini gyvent, eini mylėt".
Einu, žiūriu į tavo veidą, į tavo spindinčias akis -
Mums saulė teka, saulė leidžias. Mums dieną atneša naktis."



"Aš pamečiau gyvenimą, ieškodama žvaigždės.
Ir kelio jau nepamenu, ir negirdžiu širdies.
Surinkt, sudėt negalima pabirusių dienų...
Į savo žvaigždę tolimą apgraibomis einu."


"Širdis - namai... Ir kiekvieną kartą žmogų įsileisdama į vidų tikiesi, kad įsileidi svečią. Bet ką daryti su tais, kurie įeidami nenusivalo kojų..."


"Jei sugrįžtų atgal valanda, tavo skruostą paglostyčiau žymiai švelniau nei tada..."


"Be tavęs - lyg upė be kranto, be tavęs - lyg namas be stogo.
Atpratau be tavęs gyventi, atpratau, ir kitaip nemoku.
Be manęs tu - laikas be datų, be manęs ir šventė - ne šventė.
Jau atprato, abu atpratom viens be kito alsuot, gyventi..."



Didžiausia bėda, kad žodžius išsirašydavau, kai buvau visai jauna , tai neužsirašydavau autorių.
Bet jų turiu labai daug....

Aš myliu gyvenimą, nes jame esi Tu.
Jei man lieptų pasirinkti gyvenimą be Tavęs,
Aš rinkčiausi akimirką su Tavimi.

Meilė neturi kito troškimo, tik save išreikšti.
Bet jeigu tu myli ir neatsisakai troškimų, tegul šitie troškimai būna tavieji:
Tirpti ir būti bėgančiu upeliu, kurs savo melodiją nakčiai čiurlena.
Justi per didelio švelnumo skausmą.
Būt pažeidžiamam savo paties supratimo apie meilę;
Ir plūsti krauju noriai ir džiaugsmingai.
Pabusti auštant sparnuota širdim ir dėkoti už dar vieną meilės dieną;
Ilsėtis vidurdienio valandą ir atsiduoti mintyse meilės ekstazei;
Grįžti namo vakare dėkingumo sklidina širdim;
Ir užmigt su malda už mylimąjį savo širdyje ir pagyrimo giesme savo lūpose.

Meilė yra klijai, galintys išlaikyti mus kartu, ir tepalas, neleidžiantis vienas kitam užtrinti pūslių...


Meilė - tai dalyvauti kito gyvenime visa esybe. Kas myli, savyje atranda neišsemiamą sugebėjimą guosti ir stiprinti. Esame tarsi viensparniai angelai: galime akristi tik tada, kai laikomės apsikabinę.


Būti mylimam - didesnė laimė negu būti turitingam, nes būti mylimam reiškia - būti laimingam.


Meilė - tai vaistas nuo visų ligų. Tik gaila, kad vaistinėje jo nenusipirksi.


Meilė tarytum gyvsidabris delne: laikysi delną atvirą - turėsi jį, sugniauši pirštus - jis kaipmat pabirs į visas puses...


Tas žmogus, kurį tu myli manyje, aišku, geresnis už mane: aš toks nesu. Bet tu mylėk, ir aš pasistengsiu būti geresnis už save.


Meilė turi tūkstantį aspektų ir kiekvieno iš jų sava šviesa, savas liūdesys, sava laimė ir savas aromatas.

Meilė - dvasinė vertybė, prieinama tik išrinktiesiems.


Meilė - mažas paukštelis, per daug suspausi - mirs, per daug atleisi - išskris. Ką myli - paleisk, sugrįš - bus tavo, jei ne - tavo niekada ir nebuvo...


Žmogus vis dar žudo tuos, kuriuos myli...


Vyro ir moters apsikabinimas ir yra dangaus karalystė, kur pamirštami visi vargai, atleidžiamos visos nuodėmės, kur nekalta nuogybė suveda sielas rojaus sode.


Meilė neguli kaip akmuo; ją reikia minkyti kaip duoną ir visą laiką atkurti, atnaujinti.


Brangink meilę, kurią gauni, labiau už viską. Ji išliks dar ilgai po to, kai būsi praradusi ir turtus, ir sveikatą.


Meilė gali akimrksniu pakeisti pasaulį.

Meilė! Kiek telpa šiame žodyje! Čia ir švelniausias odos glotnumas, slaptingiausias sielos virpesys, elementariausias troškimas turėti šeimą.


Pavydėti pradedi net orui, kuriuo tavo mylimasis alsuoja.


Meilės neturi suteršti draudystė. Galas yra galas.


Nieka negali būti svetimesnis už žmogų, kurį kitados mylėjai.


Meilė negrįšta niekada ir neišeina. Ji šalia, ji visą laiką tavyje. Laukia kol baigsis ši diena.


Kai širdis įsimyli, protas gauna atostogų.


Visi mes - angelai, bet tiktai su vienu sparnu. Norėdami pakilti, turime apsikabinti. Trūksta tiek nedaug - tik žinoti - ką nori apkabinti...


Yra kai kas gražesnio už grožį ir stipresnio už jėgą - tai meilė!