As nesitikejau persileidimo, sejmoje, niekas is giminaiciu nebuvo tuo patyres.
Tik po persileidimo supratau, kad is karto nebuvo gerai.
Turejo buti jau 8 savaite, o gydytoja nemate sirdutes. Pasake kad galejau pastoti veliau, pries pacias menesines. Ir pasake ateiti po dvieju savaiciu, bet jau nespejau...
Nuvaziavom nakti i ligonine, dar priimamajame ivyko persileidimas, bet i ligoninie mane nepagulde. Nezinau kodel. Nuo skausmo nualpau, spaudimas, buvo 80/50, o geriausia kad visa placenta paliko...
As tada nezinojau, nezinojau kuo tai gresia. Grizom namo, veliau paskambinau savo gydytojai (pas kuria lankausi privaciai), bet ji jau zinojo apie persileidima, nes pranese jai is ligonines ir pasake jai kad VISKAS GERAI (ta prasme, kad nieko neliko, israse antibiotikus). Tai buvo penktadienis, gyd. nenorejo jau manes trukdyti ir pasake, kad atejciau pirmadieni. kai atejau, padare echoskopija, ir jau man gresia uzdegimo. Gydytoja negalejo sau atleisti, kad patikejo tai is ligonines (maniske irgi ten dirba), o as turejau tiek dienu kenteti ir dabar nezinia kaip baigsis.
Dabar jau gerai, isgyde mane. Bet pyktis liko, kad pas mus gydytojai tokie (nesakau apie visus), kad jiems nesvarbu zmogaus gyvybe. Nieko nepadare kad mazyli isgelbeti, ir mane vos irgi i kita pasauli neisleido.
Bandysiu pastoti vel, bet labai bijau.