QUOTE(Nada... @ 2010 08 26, 18:03)
saunuole, anciux
klausimas ne i tema- kuo uzsiima gyvenime tokia drasi mergina
Kadaise buvau geografijos mokytoja, bet dabar kaip tik keiciu profesija
Tesiu...
Nusipirkau zemelapi, kad zinot savo tikslia buvimo vieta, ir prisedau nedideliame shopping centre. Galva skaudejo nuo begales minciu ir problemu. Dar karta permeciau mintimis savo finansus ir supratau, kad 8 savaiciu NZ, neziurint kaip betaupyciau, tikrai neistempsiu. Buvo mintis skambint tevams ir prasyt, kad atsiustu pinigu, bet jau taip nesinorejo ju varginti savo problemomis, o ir nerimaut pradetu.. Svarsciau galimybe pasikeisti lektuvo bilietus, bet uz tai irgi reikia moketi, o ir nesinorejo taip lengvai pasiduoti ir palikti savaja svajoniu sali.
9 valanda atsidarius interneto svetainei, issiunciau 2 svarbius e-meilus.
Viena laiska parasiau Joe, turbut atsimenat, ji buvau sutikusi Siaures Vietname. Tas pats kuris mane nuvargino su savo grieztu grafiku. Visa ta laika mes palaikeme rysi: susirasydavom e-meilais ar susiskambindavom Skype. Taigi parasiau as jam apie mane uzpuolusia beda (zinoma, ne viska; kai ka pridejau, kai ka atemiau, visu smulkmiu juk nepasakosi

) ir paprasiau pinigines pagalbos. Prarast kazko neturejau, nenores/negales neduos. Kita vertus, viskas priklausys nuo noro, nes jo galimybes labai dideles Joe menesine alga 8 kartus didesne nei manoji
Negrazu skaiciuot svetimu pinigu, bet ta akimirka tai buvo mano vienintele paguoda...
Kitas laiskas buvo skirtas Jerry. As Jums neminejau, kad Jerry visai atsitiktinai susitikau Siaures Tailande. Takart su bokalu alaus idomiai pasisnekuciavom ir issiskiriant jis man dave savo vizitine. Jis buvo is NZ ir turejo savo bizni. Koki, nesake, o as ir neklausiau, tik paminejo, kad jei busiu NZ ir reikes darbo, galinti jam parasyti. Takart, lengva ranka numojusi atsakiau, kad jei ir atvaziuosiu i NZ tai keliauti, o ne dirbti

O dabar, puolusi i panika, knisausi kupryneje ir meldziau, kad rasciau jo vizitine kortele... Radau! Parasiau, jei jam reikalinga stropi, darbsti, pareiginga (blablabla) darbuotoja, tegul man atraso...
Siam kartui mano misija atlikta ir as isejau tranzuoti, nes po tokiu ivykiu nesinorejo cia pasilikti. Nezinojau kur vaziuoti, bet uztat bus lengviau prisitaikyti prie pakeleivingos masinos. Vis dar buvo pikta, taip pikta, kad net isspaudziau kelias asaras ir jau planavau apie savo sugrizima i Wanaka pradurti jo masinos padangas ar isdauzyti namo langus. Vis delto atsisakiau tos minties nenorejau buti deportuota
Pralaukiau 2 valandas. Staiga sustojo tamsiai zalias BMW ir vairuotojas paklause kur vaziuoju. Man issprudo, West coast. Sako, seskis, toli nenuvesiu, nes mano namai cia pat. Atsisedau, nes reikejo pagaliau judeti is mirties tasko. Ir tikrai, paveze tik koki 20 km. Isuko i kiema ir pakviete vidun. Keleta minuciu galvojau, nes jo isvaizda siek tiek gasdino: ilgiausiais dredais, kojos, rankos, net burnos sritis tatuiruoti, neturintis keliu priekiniu dantu, uzkimusiu balsu. Namukas buvo prie pat kelio, be to jis paliko atviras duris. Ai, galvoju, kur cia beskubesi, kad net nezinau kur vaziuoju. Iejusi apsidairiau pasirodo jis tatuiruociu meistras, cia pat isikures darbo studija. Ipyle man stikline sulciu ir pasiule zoles suktinuko. Sultis paemiau, suktinuko atsisakiau. Pamacius kompiuteri, paklausiau, ar galinti pasinaudoti internetu. Zinoma galinti! Gavau atsakyma is Jerry, kuris, mano laimei, mane prisimine ir prase jam paskambinti aptarti darbo reikalus. T.p. gavau atsakyma is Joe, kuris nesusigaude mano situacijoje ir prase paaiskinti placiau, kas man atsitiko. Koks nesusipratelis!
Paprasiau savo naujojo draugo, ar galinti pasinaudoti jo telefonu. Zinoma galinti!!! Paskambinau Jerry; jam tikrai reikia darbuotojo, tad bet kada galiu pas ji atvaziuoti. Pasakiau, kad busiu po triju dienu. Uch, darba turiu, nors vis dar nezinojau koki...pamirsau paklausti...
Tuo tarpu tatuiruotasis, baiges kalbeti telefonu pareiske, kad jo planai pasikeite ir jis vaziuojas i Christchurch (rytine pakrante), tad galintis mane pameteti. Visai ne pakeliui i West coast, bet pakeliui vaziuojant pas mano naujaji darbdavi. Man pasirode keista, kad jo planai taip greitai keitesi, bet ai, galvoju, gal toks darbas.
Isvaziavom ir tikrai issigandau, kai po kiek laiko jis isuko i zvyrkeli. Siokia tokia panika is mano puses; jis turbut suprato ir paaiskino, kad cia trumpesnis kelias. O kai jis dar vairuodamas rukyt zolyte pradejo, is vis supanikavau; mano vaizduote sake: jis cia ant drasos ruko, nu tikrai kazkas bus... Bet, mano laimei, nieko nebuvo.