Turiu Jums papasakoti pagrindinius ivykius, nulemusius tolesne mano keliavimo eiga.
Musu planas buvo labai paprastas: Johnas del savo akmenuku biznio turejo keliauti po Pietine ir Siaurine salas, tad as vaziuociau kartu su juo. Keliautume jo masina, miegotume palapineje, valgyti darytumeme patys. Uz benzina ir maista moketume per puse; muziejai, asmenines islaidos mano problema, o nakvyne jo saskaita. Zinoma, as tureciau siek tiek taikytis prie jo, kadangi pirmoj vietoj darbas, o paskui pramogos, vietu lankymas ir pan. Taip pat Johnas zinojo, kad mano saskaita senka ir as turiu pakankamai pinigu gal 4-5 savaitems, del to jis mane pakviete i NZ 8 savaitems ir pasiule virsuje aprasyta keliavimo buda. Tai buvo siokia tokia pinigine pagalba. Kita vertus jis - vietinis, tad zinojo, kas pigiausia/graziausia/geriausia, o tai yra labai pravartu keliaujant.
Tokiom nuotaikom as atskridau i NZ ir tokiom nuotaikom planavau keliauti. BET, kazkas mums atsitiko... Tailande buvome, gyvenome ir siek tiek kartu keliavome apie 2 savaites. Sakysit nedaug, bet daugiau maziau susidarai ispudi apie zmogu, o mes sutarem labai gerai. Bet man atvaziavus i NZ viskas pasikeite i blogaja puse jis tapo labai priekabus, na tiesiog juokingai priekabus prie visko. Pvz, pati pirma vakara buvau nepaprastai pavargusi, tad jis uzsimine, kad rytoj galesianti miegoti kiek noresianti, nes jam diena laisva, nesuplanuota. Ismiegojau iki vidurdienio ir atsikelusi isgirdau priekaistu krusa, atseit, miegu per ilgai ir jei taip bus kasdien, jis negalesiantis dirbti. Priminiau jo vakarykscius zodzius, bet jis neatsimenas, kad taip sakytu.
Manau, kad jis tiesiog jautesi situacijos seimininkas, nes cia buvo jo namai, jis turis teise man priekaistauti. Johnas - 40-ies metu senbernis, iprates vienas gyventi namuose, pagal jam priimtina dienotvarke. O cia, visai netiketai, isibrauna kitas asmuo, kuris sujaukia jo kasdienybe: nepadeda daikto kur jis noretu, neskaito protingos knygos ir apskritai nesielgia kaip jis noretu. Na nesusitvarke su tuom zmogus, tad po keliu dienu, viena ankstyva ryta buvau pazadinta ir man buvo pasakyta: Nezinau kaip tu, Anciux, bet as vaziuoju slidineti. Is pradziu nesupratau ir atsakiau, kad as pasiliksianti namuose, nes neslidineju. Bet cia, pasirodo, buvo grazus spyris pro duris...
Prisipazinsiu, siek tiek sumisau, nes neturejau atsarginio plano. Na bet apie tai pagalvosim veliau... Per 20 minuciu susikroviau savo daiktus kai jis, tuo tarpu, vaidino besielgiantis kaip visada. Atnese Lonely Planet knyga apie NZ, atseit galinti pasilikti. Atreziau, kad 20 metu senienos man nereikia (kam reikalinga tokia sena knyga, pateikta info jau bus pasenusi). Neatsisveikinusi isejau, o jis, atidares virtuves langa dar paklause, ar palikau jo telefona (buvo daves, kad paskambinti galetu). Palikau!!! Einu keliuku, galvoj maisalyne, sirdy pykcio priepuolis, girdziu uz nugaros atvaziuoja masina. Nemaciau, bet jauciau, kad jis. Privaziaves sustojo ir paklause ar reikia pavezeti iki Wanaka miesto (apie 7 km). Nieko neatsakiau, nes dar pries jam sustojant burnoj sukaupiau skrepliu gumula, apejau masina ir jam atidarius langa, spjoviau tiesiai i veida. Einu toliau, o jis vel privaziavo ir vel klausia, ar nereikia pavezti. Vel spjoviau ir isrekiau labai negrazius zodzius. Jis apsigreze ir grizo namo, o as, susistabdzius masina su be galo plepiu vairuotoju, isvaziavau i Wanaka.
Snieguotos kalnu virsunes, nuo skaiscios saulutes blizgantis Wanaka ezeras - atrodo toks grozis salia - o mano sirdy taip sudina
Bent jau tokia nauda, kad jis lietuvius atsimins visa gyvenima