kitos neturėjau, tai tenkinaus šita ir kartais gal nesužiūrėjus diafragmos neprivėriau. Šiaip šiuo metu norisi kiek ryškesnių spalvų man, noriu portros vc.Kristina, aš savo dabartinio fotografavimo tikrai nevadinčiau įkvėpimu ar pan. Jau kuris laikas mano šis hobis išsikristalizavo į tiesiog kokybišką dokumentikos fiksavimą. Dar pradžioj gal ir nervavausi kad menų neisigauna daryt, o dabar jau lyg ir viskas savo vėžėse. Gyvenu gyvenimą, nepaveiksluoju jo, jei reikia padarau keletą dokumentinių kadrų pagal savo šviesos ir kompozicijos supratimą, dar smagu ir kitiems ką nors nupaveiksluot. Turiu puikią techniką su kuria malonu fotografuoti ir džiaugiuosi, kad rezultatui pasiekti nereikia sėdėti prie pc ir valio
nebesuku galvos dėl įkvėpimo buvimo ar ne. Va sėdžiu kuris laikas Labanoro girioj, saulytė pašviečia į trobos užkaborius, vaikų akyse spindi nuostabūs žiburėliai, šviesa tiesiog šoka ir glosto viską, o man dzin guli mamkė tašėj, net juosta neįdėta... Gyvenu tą akimirką tikrai, o ne per aparatą. Jei kada galvoje susidėlios koks kūrybinis projektas, bus smagu, tuomet ir verksiu jei įkvėpumas apleis. Ai tiesa, vienas kūrybinis projektas laukia eilės. Sulauks ir jis kada dienos šviesos, tikiuosi. 
