QUOTE(something else @ 2010 03 25, 09:09)
Vi, kapstausi atminty - prieš pora metų (Dieve, kaip lekia laikas!) su Adis dalinotės esą efektyviu jaučio liežuvio gaminimo receptu (jeigu man nesivaidena
). Priminkite dar kartą
Pabandysiu ir pati paieškoti senose temose, gal pavyks.
Nepatyrusiai šeimininkei apie gyvio, vadinamo jautiena, liežuvio virimą... 
Liežuvį 3 valandoms pamerki šaltame vandenyje, ščyrai nuplauni ir 10-čiai minučių švysteli į puodą su verdančiu vandeniu, po to šaltu vandeniu jį vėl nuplauni. Kam taip sudėtingai? Bo kitaip jo nenulupsi, o nulupti būtina. Ką reikia nulupti, suprasi vos tik pradėjus jį krapštyti. Nulupus, tave apniks abejonės, - gal dar ne viską nulupai arba nulupai per daug... Spjauk! Kaip yra taip yra. Suraikai ką gavai riekelėmis ir puoli prie keptuvės, kurią prilaistytą Borges alyvuogių aliejaus jau kada pastatei ant ugnies. Skaitykim, kad viskas ok keptuvė nedega ir net nerūksta, bet yra pakankamai įkaitus darbui, todėl į ją galima atsargiai, kad neapsitaškyti, įdėti liežuvio riekeles porai min. pasičirškinti. Per tas kelias minutes net ir visai prastai šeimininkei gali iškilti įvairių klausimų o ar nereikėjo prieš tai kiekvienos riekelės pasūdyti? apibarstyti kokiais nors prieskoniais? kokie prieskoniai egzistuoja pasaulyje, o kokių turiu tik aš viena? ir t.t. ir pan. Yra kelios viena kitai prieštaraujančios teorijos vieni teigia, kad prieskoniai pakepinti riebaluose paleidžia savo tikrąjį aromatą, kiti iš to šaiposi. O aš tokiais atvejais visada prisimenu savo a.a. krikštatėvio, kuris visą gyvenimą dirbo valgio darytoju, be to, labai geru, pastebėjimą jei mėsą pasūdysi ir papipirinsi prieš verdant ar kepant, ji bus kietesnė. Taigi druską ir prieskonius visada suberiu nuėjus 2/3 distancijos. Gal aš ir neteisi, bet niekas neįrodys. Ir net nebandė... Kokie prieskoniai tiktų liežuviui? Juodieji ir kvapnieji pipirai, lauro lapai, na ir kalendra, jei nori, bet aš apsiribočiau pipirais ir lauro lapais. Su prieskoniais neverta įmantrauti įmesi ką nors mėgstančio išsišokti, po to juo ir riaugsėsi pusdienį, pamiršus ką iš tiesų valgei. Taigi, liežuvis jau pačirškintas ir jį jau galima dėti į puodą. Dedam, užpilam karštu virintu vandeniu, tiek tos, šį kartą daug nelaukę sumetame ir prieskonius bei druską ir verdame 2 (!) valandas ant kiek galima lėtesnės ugnies. Štai ir atėjo laikas keptoms morkoms. Aišku, į tą laiką morkų tu būsi net nenuskutusi. Blogai. Kitą kartą pasitaisyk. Kol liežuvis virė, turėjai gražaus laiko morkas ir nuskusti, ir preciziškai supjaustyti griežinėliais, ir apkepinti, bet tik čiut čiut, Borges alyvuogių aliejuje. Kiek tų morkų reikia? Atsakysiu klausimu ar mėgsti morkas? Jei mėgsti, 4-5 nemenkos morkos reikalo nepagadins, jei ne mažink skaičių iki 2-3. Taip, liežuvį ir morkas puode jau turime. Yra žmonių, ir nemažai, kurie dar pridėtų kepintų svogūnų. Tačiau aš kepintus svogūnus brokiju, nes blogai juos virškinu. Na, nebent tik mažumėlę paglebintus aliejuje sumaišytame su vandeniu. Tiek tos, įdėkime bent jau paglebintų svogūnų (2 št.). Galiausiai įdedame sviesto ir verdame dar valandą. Kiek sviesto? Per daug klausinėji. Ką aš žinau, kokio dydžio buvo tavo liežuvis, kiek morkų pridėjai? Pabandyk įmesti 100 gr. pakelį, tik be popieriaus, ir kiek palaukus, paragauk padažą. Na, kaip? Druskos per daug? Labai blogai. Teks viską pradėti iš pradžių.
Jei pasiliko kokių neaiškumų, kaip kad ar nevertėtų troškinant uždengti puodą, ir, kad širdžiai būtų ramiau, kas 3 min. į puodą vis įkišti nosį, atsakau ir taip, ir ne (atsakymus prie klausimų jau pasirišk pati).
Mano brangiausias dedasi geresniu kulinaru nei aš, tai jis viską darytų kiek kitaip. Pagrindinis skirtumas liežuvis pirma cielas verdamas 3 val., po to nulupamas, suraikomas ir neapkepintas sudedamas į puodą. Toliau elgiamasi panašiai, kaip parašyta aukščiau. Tačiau, kiek prisimenu, tikslas yra ne pavalgyti, o leukocitus prikelti, tad kulinarinės vingrybės čia jau neturėtų daryti didelės įtakos.
