beliko tik svajoti... kad galbut kada nors mūsų šeimą aplankys gimties stebūklas... ir šįkart neišeis paskutinę minutę, o nuspręs pasilikti...Kai tik gavome ginės leidima planuoti... kibome i darbus.. vienas mėnesis nieko, antras, trečias, ketvirtas... ir nieko ir nieko... vis tas NT rodo I... kiekvieną mėnesį neviltis... vis maldauju ir maldauju savo angelėlio sugrįžti, o jei negali atsiūsti mums kitą sesutę ar broliuką...
Matuoju BT... kazkokia įtartina
bet ankti dar džiaugtis... kiek tokių įtartinų buvo... rytą lipu iš lovos supykina 
kitą rytą galva sukasi... lekiu i vaistinę NT... darbe pasidarau II negaliu atsižiuret... laimė ir baimė... dvi draugės visa nėstumą keliavo kartu... turejau dvi amžinas drauges... Pasakau MV... nusišypso... abu žinom, kad džiaugtis labai anksti... žinom, kad džiaugtis galėsim kai jau turėsim ta svajonę ant ranku...Nėštumas buvo gana lengvas... papykindavo vakarais... tai grįžus iš darbo tiesiai į lovą... kiekvieną dieną dėkodavau savo Angelėliu, kad jis mus saugo... o visas baimes stengdavausi užrakinti giliai giliai... taip stumiau dienas... vieną po kitos... kartais kai jau su baimėm nesusitvarkydavau, skambindavau giniui, važiuodavau pas jį... padaro echo nuramina... tik į pabaigą ir echo pradėjo nenuraminti... baimė vis giliau ir giliau smelkėsi į mane... atrodo tuoj tuoj vėl pabels į peti... ir smogs vėl ta pačia didele jėga...
Paskutinė savaitė... nuvažiuojame pas ginių... sutariame data... belieka laukti... o tą savaitę... kokie sapnai... koks sunkus laikas... susikraunu tašę... paglostau rūbelius... ir vėl bijau... paniškai bijau... o jei vėl... ir vėl nuveju mintis šalin... turi but gerai.. aš privalau šįsyk savo mergyte supti ant rankų... tiesiog privalau ją turėti...
Jau iš kovo 8 į 9 d naktį abu su MV kaip ant adatų... nei vienam nesimiega... sapnai košmariški... bet pagaliau rytas... Kaip visada su manim pasisveikina pilvelis...
man ramu pakolkas.... Į Kauną važiuojam kalbėdami beleka... pilvelis vis po biskiuką sukruta... tai šiek tiek ramina... nors ta įtampa jaučiasi visur... 7.30 val mes priėmime... ten moteriškės iš pradžių pasikėlę... kam čia taip anksti... ginius neskambino kur jus guldyt ir t.t. o dabar penkminutė... paskambinau aš giniui... liepia guldyt i gimdyklą... ir tada stebuklingu metodu paskaito mano neščios kortelę... ir tampa šilkinės... atjaučiančios... staigiai ir toniukus paklauso... ir kantrybės iš kažkur atsiranda su vos krutančia neštuke... aprengia tais seksovais naktiniais, duoda dar geresnį chalatą, kuris vos sueina.. ir kelia mus į gimdyklą... kolidoriuje dar tenka palaukti... ten MV sužiuri, kad gimė 10 vaikiuku ta budėjimą... 
pagaliau ateina akuserė... o jau visa nepatenkinta, kad ne tas žodis... tipo tuoj operacija tai kam ta gimdyklą teršt... bet nieks jos neklausia... išeina kažkur... ir ateina jau visa išsivepus... Jungia prie aparato, kad toniukus užrašyt neranda... 
ir taip ir taip ji ten... MV jau stipriai nervinasi.. o aš rami... juk ka tik jaučiau judesiukus... ir pagaliau rado.. aišku dar spėja pridurti, kad per lašinius nieko negirdėt... nu visi girdėdavo tik jai vienai nesisekė... manau todėl, kad į kišenių nieko nekrito, tai ir nesisekė... Sėdim gimdykloj toliau... laukiam ginio... 8.40 jo dar nėra... operacija planuojama 9 val o jo dar nėra... MV sakau būsim nukelti 11 val... 
matyt kas extra atsirado 8.45 įlekia daktariukas... nebijokit as jūsų nepamiršau... 9 važiuojam i operacinę... ruoškitės... ateina anesteziologė... gauna dovanėlę... supildom popieriukus... tada visokie kateteriai... tada dar venos neranda... nes viena gera yra, bet tą palieka extra atvejui... tai finiše baigė badyt ant opercinio stalo... Išveža... MV pabučiuoja... ir lieka laukti su savo jausmais... o aš su savo... baime... besidaužanti širdis... mintys belekokios... o dar kai pamačiau kiek operacinei žmonių... Visi buvo pasiruošę viskam... operuojančių komanda, neonatologai, renimacijos komandos dvi: viena man, kita mus Meldutei... Širdis kulnuose... nors jų jau nejaučių... Pradeda operuoti... laukiu, laukiu... kantrybės nulis... laikas vos slenka... nuo morfijaus niešti veidą, akys trūkčioja... dar išgirdau plyšo... galvoju kas plyšo... kur plyšo... tada dar kelios minutės ir pajaučiu gimstant Meldutę... neverkia... kodėl neverkia... ei ji neverkia... 
Va jau verkia... akmenukas nuo širdies nusirito... o apstojo ten ja gal 10 žmonių... nieko nematyt tik girdėt kad verkia... anestezologė kažkur pabėga... kur ji eina o ji pasirodo pranešt naujieną tėčiui Prineša mergytę... klausia ar turi varda... pasakau... aišku juokingai, bet beveik visi choro paklausė koks?????? Melda... mano Melda... guli šalia manes... susukta... tuoj eis pas tėvelį.... žinot kokia pirma mintis buvo pamačius ją... ir vėl visa i tėtę... Palaike kokias 5 min... pabučiavau ir išnešė... tada jau pradejau snausti... jaučiu kad gavau kazko i vena... nes veida nervai tai labai traukė... tada ginius nusprendė mane pakalbinti... nes plyšo tai gimda... nereikėjo net pjauti... vaikščiojau paskutines dienas ir visa laimė kad neplyšau... Augustukas pasaugojo sesytę... sukabinti ja sekės labai sunkiai giniui... daugiau lelių nerekomenduoja... sakė ir po 10 metų nežinia ar išnešiočiau... Siuvinejo mane dar ilgai... MV sakė jau nebežinojau ką ir galvot... po mergaitės gimimo mane išvežė iš operacinės tik po geros valandos... į intensyvią... ten pagulejau iki 16 val tada į paprastą palatą... o ten apie 17 val atvezė Meldutę... ir likom visam... nors naujagimių seselės prieštaravo.. kaip aš su lašelinėm, kateteriais naktį praleisiu... parleidom.. MV išėjo 8 val namo... nes daugiau jau nebeleido pasilikti... o mes likom... ir pamperį keitėm... ir valgyt bandėm... nesakau kad buvo lengva.. skaudėjo... bet ko nepadarysi dėl jos... del taip lauktos, išsvajotos Meldutės...
