Oj šiandien apturėjau gėdos. Einu iš ligoninės,taip slidinėju kiekvienam žingsny ir keikiuos, kad atrodo mašina arčiau pastatėm. Atsisuku žiūriu nėra tėčio, dar kart suburbėjau,kad va viena kalbuosi su savim, o tas kažkur nuvinguriavo. Priėjau mašiną,,vienas žingsnis iki durelių, o aš,kad slydau ir eilini kart galva trenkiau, bet dabar į langą ir taip saldžiai suklupau. Klupiu prie ir žvengiu viena, truputi ir išsigandusi,kad galėjau ant pilvo griūt. Atsistojau, įsėdu į mašiną ir pradedu skaityt moralą tėčiui - Ko tu nepalaukei? Ėjau ir maniau,kad su tavim kalbu,atsisuku nėr tavęs. Išvis mašina atrodė daug arčiau pastatei, jopšikmat visa kelia iki mašinos praslidinėjau,galu gale su galvą čiut lango neišdaužiau.
Žodžiu sėdžiu ir varau, kaip jis nesirūpina savo nėščia dukra. Pasisuku smerkianti žvilgsnį "užmest", žiūriu sėdi perbalęs kažkoks vyrukas.
Taip susimėčiau, nebežinojau nei ką sakyt,nei ką daryt, o jis irgi tyli, nei juokias, nei varo iš mašinos. Sakau- Labas. Jis- Labas. Aš- Žinok tėčio mašina identiška, tai ir sumaišiau. Atsiprašau. Jis- Nu nieko. Ir kyla jam šypsena. O aš kaip durnelė sėdžiu toliau mašinoj diržu jau prisisegus. Galvoju sakyt dar ką nors ar lipt lauk jau. Jis jau per tą laiką balsu kikent pradėjo. Atsisegiau diržą ir bandau išsirident iš mašinos. Dar kart atsiprašiau ir nukaitus iš gėdos ieškau kur tėčio mašina. Pasižiūriu, o ji tikrai daug arčiau ligoninės durų stovi su tėčiu lūžtančiu už vairo. Įsėdau į mašina,tai jau net jėgų nebeturėjau antro moralo skaityt. Paklausiau kodėl nepakvietė manęs, kai pamatė,kad jau kažkur grybauju. Tėtis čiut neverkdamas iš juoko - Sudominai kur ten visa burbėdama nueisi.