Šita istorija nutiko mano draugei žavioj jaunystėj
kadangi ji labai mėgsta ją pasakoti, o mes - žvengiam iki apsiusiusss..... tai spontaniškai nusprendžiau pasidalinti
Pasakosiu pirmu asmeniu, kaip draugė pasakoja
"Įlipu aš vieną gražią pavasario dieną į visuomeninį transportą - į paskaitas važiuoju. Visa pavasarinė, švytinti pasipuošusi - žmonių nedaug, įsistveriu į stulpą, laikausi, troleibusas siūbuoja, ant kulniukų svyruoju, žiūriu vienas žmogus į mane žiūri, šypsosi, kitas šypsosi, aplinkui visi tik žiūri į mane, tik šypsosi
nu ką, galvoju, ar čia žmonės tokie malonūs, ar čia aš tokia graži
plaukus tik atgal atmetu, šypsausi ir aš visiems atgal, širdį pavasaris
Pravažiuoju kokias tris stoteles, jau ir ketvirta, troleibusas stabdo, durys atsidaro ir mano stulpas, į kurį laikausi įsikibus, svyra į šoną
nu čia dabar - aš jį abiem rankom čiumpu, net krumpliai pabala ir laikau iš visų jėgų
Aplinkui jau visi ne šypsosi, o arkliškai žvengia
Pasigirsta nedrąsus balsas: "Panele, man jau lipti reikia"
Kažkoks diedulis vamzdį vežėsi, o aš už jo laikiausi
"