O aš mokiaus 4 klasėj. Buvo balandžio 1. Pamokos vykdavo po pietų (visi m-kloj netilpdavom). Turėjau tokį įprotį pirma apsivilkti uniformą, po to nusimauti sijoną. O tą kartą iš skubėjimo pamiršau. Kaip tyčia tai buvo raudonas sijonas, o jo ilgis buvo panašiai kaip uniformos. Nueinu į mokyklą, draugės sako: "nusimauk sijoną, atėjai su sijonu". O aš joms atšaunu: "žinau, kad šiandien balandžio 1-ji, jums nepavyks manęs apgauti". Kai atsisėdau į suolą, pajutau, kad tikrai minkštai sėdžiu (sijonas buvo megztas). Net nespėjau suregzti plano, kaip reikės išsisukti, o mokytoja pakvietė mane prie lentos.
Tik pakėliau ranką rašyti, visi kad pradėjo žviegti, mokytoja irgi iki ašarų, o man, vaikui, buvo tas įvykis kaip didžiausias nakties košmaras. Liepė tada mokytoja nueiti į tualetą, nusimauti tą sijoną ir nebejuokinti visų.
Papildyta:Ir dar...
Kartą mirė mamos draugė. Susirinko artimieji, draugai. Visiems labai liūdna, ašaros srūva. Mano mama bandydama sulaikyti ašaras norejomintis nukreipti, kad nebūtų taip graudu ir pagavo pro šalį skrendančią musę. Partynė ją tarp delnų ir įspraudė šalia ašarojančiai draugei. O toji, pagalvojo, kad tai raminamųjų tabletė. Jau dėjosi į burną, bet kilo įtarimas, kodėl tokia minkšta. Kai pamatė, kad dedasi musę, pradėjo tiek juoktis abi, kad, vargu, ar buvo galima tai pavadinti juoku - užsicypė iki ašarų.
Labiausiai juokas ima ten, kur nedera juoktis.
