Na va, pranese man dar viena gera naujiena - mire viena zimi rusu dainininke. Is pradziu buvo krutu vezis, operacija, hemeoterapija, o po kazkiek metu gospita;lizacija, smegenu vezis, operacija, pagerejimas, israsymas, pablogejimas staigus ir mirtis.
Susinervinau. Dabar sedziu ir taip pykta. kaip galima nebijot lygu ir nesityrti, jei aplinkui mirsta jauni, sveiki zmones, zymus, kurie gerai maitinasi, gyvena uzmesty, ilsisi geriausiuose kurortuose, begioja, filmuojasi, juokiasi ir sportuoja, o po to bac ir nera zmogaus! Tai kaip gi galima neisprotet, nebegiot po daktarus ir neisiklausyt i savo pojucius. Gyvenimas duodamas mums kaip dovana, bet ta dovana visa laika bando atimt

Ar neatrodo gyvenimas beprasmiu, kai nesi tikras kad rytoj pabusi ir nugyvensi iki vakaro? Ar gyvenimas ne tampa pilku, kai supranti, kad tavyje jau gali vykti kazkokie neigiami procesai, kuriu nepastebejus laiku gailesies iki asaru? Kaip gali buti, kad 21 amziui jaunas zmogus 20-30 metu gyventu nuolatinej baimei uz savo gyvenima, nes mus supa mikrobangu krosneles, mobilieji, automobiliu jura, modifikuotas maistas, baldai su visokiom heminem priemaisom, net sampunai, kurie kasdien isiskverbia i musu galva kartu su hemikalais? Man po siu apmastymu tampa labai graudu.

Norisi but optimiste, noriwsi pilnavercio gyvenimo, bet kaip nesinervinti matant ir suprantant tokia realybe?