Sveikutes mamytes
Smagu girdet kaip musu mazyliai stengiasi nudziuginti tevelius
Vienas vienaip, kitas kitaip.
Vienas greiciau ropoja, kitas ziurek jau isikibes eina. Kokie sirdziai mieli rupesteliai.pasidziaukit, nepajusit kaip lakstys ir pamirsit kuo siandien gyvenot. Jau pamirsau kaip laukiau pirmo dantuko, pirmo zingsnelio...
Siandien mano Brangenybe, pamokytas seses, atnese man lauko geliu puokste...
Mamos... verkiu vel... tik is dziaugsmo...
Labai dziaugiasi, kai ji pagiriu koks jis dzentelmenas
. Vis primygtinai siulo pauostyt
. Ir vis laukia, kol vel ji pagirsiu
Dar motinos diena, kai aukletoja norejo svelniai ibrukt tulpe, kad padovanotu ja man, mete ja ant zemes...
o siandien jau samoningai dovanoja.
Kas ryta pabudes apkabina ir vis buciuoja.
Ko gero nustosiu jau "gedeti", nupirks mane puokstem
Dziaukites, jie tokie nuostabus vaikai.
Hermita, pagalvojau, kad ko gero as pirmiausia turiu patiketi savo vaiku, o paskui jau tiketis jo rezultatu, ir kad juo patiketu kiti.
Ne egoizmas mano galva cia, gal daugiau baime del savo vaiko, kad ar sugebes prisitaikyt siame beprotisko lekimo, ir beprotisko ziaurumo pasaulyje.
Tik galvoju, gal reiktu stengtis ne labiau juos apsaugoti, ginti, o gal daugiau padeti prisitaikyti, rasti savo nisa.
Tai be galo sudetinga. Su visais vaikais. Su kiekvienu vaiku, ne tik sauliuku.
Bet stengtis reikia, verta ir butina.
Gal nereiktu uzbrezti ribos ka darys, o ko ne. Gali labai maloniai nustebinti, gali siek tiek ir paliudinti bet mes juk tevai. kas jei ne mes turime pirmiausia jais patiketi?
Visai nebijau buti pavadinta naivia utopiste, visai nebijau nusivilti, kad gal ne visus lukescius ispildys.
Kai gimsta vaikas, tevai mazu maziausia ji mato profesoriumi ar mokslu daktaru. bet toli grazu ne visi jai, o tik vienetai tampa.
Mes saviskius stebim kaip po padidinamaji stikla, taip, jiem reikia daugiau demesio.
Tikrai nepamenu kaip dukra pradejo vaiksciot, kada kalbet, sveplavo beveik iki 9 metu. Bet visai del to nesijaudinau. kada ka dare tada buvo gerai.
O sitam zuikiui teko dar pakesti ir mamos nerima.
Vaziavau, veziau, dariau atrodo viska, bet vis su nerimu, kad tik ko nepraziopsociau.
Ateitis parodys kaip ir kas bus.
Pavargau bijoti. Noriu buti laiminga su savo vaiku tokiu koks jis yra.
Ir busiu, ir ko gero jau esu...
taigi gavau siandien geliu...
Dovanokit uz monologa.
Noreciau padrasint visas naujas, ir nelabai naujas, bet dar abejojancias(tai visai normalu ir suprantama) mamas.
Juk nera taip blogai ir baisu, kaip atrode pirma diena?
Pasidziaukim, kad Juos turim...
Izabele, pasistenk jeigu iseis atvaziuoti. Turi toki nuostabu Tomuka
Patikek, "parako pasikraunam" ilgam laikui(bent jau as)