QUOTE(tanler @ 2010 04 16, 09:35)
Atliaisk kad klausiu, bet gal gali trumpai papasakoti kas nutiko
27 savaite pradejo susitraukineti gimda kas tris minutes, guliausi i ligonine, subrandino leliaus plaucius.
Paskui viskas pasitaise, nustojo gimda apsitraukineti, po nauju metu nulekiau i ligonine, nes maziau judesiu pradejau jausti, uzrase tonus leliaus, sako tonai geri, bet judesiu visai nefiksuoja, pagulde i ligonine, nusprende valanda rasyti tonus ir jei nebus judesiu daryti cezari, kol atejo eile rasyti pakartotinai tonus, ju jau neberado

tada staigiai echoskopu puole ziuret ir tada jau tiesiai i operacine...jau uzduses buvo...12 min. gaivino...deja negerai leliukui buvo, dauguma organu buvo pazeisti del deguonies trukumo, viena dienele isgyveno

labiausiai grauziuosi kad nepaemiau jo ant ranku, nors man ir siule, sake jei norite galime duoti palaikyti, bet man tokia isterija buvo, sirdi stojo, galva sukosi, atrode vietoje numirsiu, galejau tik glostyti jo inkubatoriuje, o ant ranku net imti bijojau, nezinau kodel, gal todel kad zinojau jog jam belike keleta valandu ir nenorejau kad dar labiau skaudetu, o gal todel kad tikejau, kad o gal, gal geriau tegu jis buna tame "namelyje" juk ten jam saugiau, o jei paimsiu ant ranku, gal koki laidziuka nutrauksiu ir jam bus blogai...nezinau...nezinau, ta kalte kad nepaemiau jo ant ranku kamuoja iki siol...ir kamuos visa likusi gyvenima...nezinau kaip isgyvenau ta laika, tikrai nezinau...ir nezinau kaip isgyvenu dabar, kartais uzsimerkiu ir tikinu save kad man tai nenutiko, kad tai tik sapnas...o kartais norisi garsiai saukti "kodel man?"
Kaip sake mano drauge, ir geriems ir graziems ir laimingiems, kartais gyvenimas paima ir isplesia sirdi...
Liudnai cia prirasiau sorry...kartais taip norisi issilieti kas ant sirdies...
Sunkiausia man ziuret zmonem i akis, atrodo kad visi ziuri i mane ir galvoja "va matai, visos pagimdo, o sita nesugebejo", jauciuosi kalta, kalta pries visus...o atrodo padariau viska ka galejau, stengiuosi iki nuprotejimo...
Kai gulejau ligonineje kartu su manim gulejo moteris, kuri laukesi dvynuku, tai ji ir rukydavo palatos balkone ir limonadus litrais gerdavo ir nesveika maista kimsdavo, o va pries keleta savaiciu maciau laiminga vezimeli su dvynukais vezioja, net sirdis sustojo pamacius...kai as taip saugojausi, taip stengiausi ir...gal ir ziauriai cia psakiau, bet ir tokios mintys galva plesia, kodel tie kurie nenori ar nesistengia laimingai isnesioja ir pagimdo, o tie kurie laukia, tiki ir deda visas pastangas tiesiog lieka be nieko...tik su akmeniu ant sirdies...kazkoks kosmosas...nezinau...nesuprantu...