labutis visoms mamytėms
wiki81, aš po sūnelio išėjimo prasilaikiau apie 2 mėnesius. ėjau visur kaip išprotėjus, kaip užsukta, o vieną dieną sustojau ir supratau, kad daugiau nebegaliu. tada pasiėmiau biuletenį ir keletą dienų pabuvau namuose. šiek tiek padėjo, bent jau fiziškai pasijutau stipriau. pailsėk. jei nori gulėt - gulėk, jei nori miegot - ir miegok visą dieną. pasirūpink savimi
VJ, mano jaunesniajam birželį bus 6 metai. tarp vaikučių buvo 2 metai 2 mėnesiai ir 2 savaitės skirtumas. abu gimė 13 valandą. mažėlis paskutiniu metu dažniau ėmė kalbėti apie brolį, pasiilgsta. neramu dėl jo. nežinau, kas jo širdelėje darosi. mes nemokame su juo bendrauti, kaip broliukas bendravo. matau, kad jam to trūksta
Pamelo, be žodžių... tokios sukaktys, kad kvapą gniaužia. prisiminiau ir aš savo Angeliuko atsisveikinimą. kodėl likimas tokius išbandymus mums siunčia? nejaugi turime tai atlaikyti? pasidariau apatiška viskam. galvoju, kad tas kuris skyrė man tokią dalią pasielgė neteisingai. o tiksliau, kad neleido vaikučiui gyvenimu džiaugtis. o jis tikrai džiaugėsi, buvo gausybė planų, svajonių...
kas dėl MB, pirmas savaites išgyvenimai buvo bendri, kalbėdavomės. vėliau stojo tyla. irgi ėmiau galvoti, kad liūdesy esu vieniša. bet ėmiau atidžiau jį stebėti. matyt vyrai viduje išgyvena. jis atsisako ir raminančių tabletę išgerti ar bent kokį vitaminą suvalgyti. apie psichologą nė kalbos nėra. bet kai matau, kad Markučio raktų pakabuką nešiojasi, kad žinutės ir skambučiai telefone saugomi, kaip žvilgsnis ties Jo daikteliu ar nuotrauka sustingsta, galvoju kitaip
taip noriu į kapelius nuvažiuoti, viską išpuošti, kiekvieną grumstelį išpurenti ir atsiklaupti. traukia mane į tą vietą...
