Sveikos, čia mes liūdim, o gyvenimas eina: taip pačiai rodos šviečia saulė, bet kažkodėl ji nedžiugina, kaip anksčiau; atrodo taip pačiai žydi žibutės, bet nebesinori jų skinti...diena išaušta graži ir saulėta, bet ji ne tokia, kaip tada... Kai gimė Simukas, visada sakiau, kad gyvenu šiandien ir dabar, kad nežinau, kas bus rytoj...bet man mažai buvo to "šiandien", noriu dar ir dar...
Ermita, tokia bejausmė atrodo buvau ir aš, kas ko paklausdavo-atsakydavau, ant kapelių verkti negalėjau, jei kas buvo šalia - tiesiog negalėjau sau to leisti. Gal dėl to mėgstu viena ant kapų važiuoti, noriu viena su vaikučiais pasikalbėti. Jei nei iš šio nei iš to sudrėksta akys -vyras tik apkabina ir kartu su manim ašarą nubraukia... stengiuosi, kad tokių akimirkų nesikartotų-išsiverkiu viena, nes vis dar saugau vyrą nuo depresijos liūno. Einu toliau, susikaupiu ir gyvenu, kartais gražiais prisiminimais, kartais svajonėmis...
susikaupkim ir gyvenkim...visos...taip lengviau...
kai buvau pas savo ginę, net nežinojau, kokio atsakymo iš jos noriu išgirsti: kad yra ar nėra? labai širdis daužėsi, o aš blaškiausi tarp "noriu" ir "bijau"...net ir dabar nežinau ar gerai taip kaip yra, ar geriau būtų kitaip...gal dar per anksti?