QUOTE(tanler @ 2010 04 10, 10:27)
Po kiek laiko jus pradejote vel planuot leliuka?kazkaip nenoriu ilgai tempti...noriu greiciau sustatyti viska i savo vietas...Pripratau jau prie minties kad esu treju mergyciu mama ir dabar kazkaip viskas apsiverte...man jos taip truksta
siandien vaziuosiu pas ja
grazus oras siandien...
aš irgi iškart po nelaimės troškau vaiko. Toks jausmas, kad tiesiog reikėjo kažko, kas kompensuotų, pakeistų tai, ką praradom. Vėliau atsirado supratimas, kad tai bus jau KITAS vaikelis, o su pirmuoju po truputį po truputį atsisveikinau. Paleidau, kaip sakoma. Gydytojai leido kad ir po trijų mėnesių planuoti (nors buvo daryta operacija), tačiau palaukėme šiek tiek ilgiau. O ir leliuką prisišaukėm ne iš pirmo karto, tik po keleto mėnesių. Gal ir gerai, nes spėjau dvasiškai kažkiek sutvirtėti. Bet tavo noras turėti čia ir dabar man puikiai suprantamas, pati visa tai patyriau. Reikia išlaukti, iškentėti ir šį momentą.
o dėl lyties, žinok, buvau net pati nustebusi, kad buvo visiškai nebesvarbu, kokios lyties bus šis vaikelis, nors iš pradžių bijojau, kad norėsiu taip pat to, ko netekau - berniuko. Ypač bijojau, kad vyras nusimins, jei paaiškėtų, kad pilvuke gyvena mergaitė. Bet nieko panašaus nebuvo, nors lytį atskleidė labai vėlai ir gydytojai turėjo visokių spėjimų - iš pradžių vos ne 90 proc. prognozavo, kad mergytė. Galbūt padėjo tas pats suvokimas, kad šis vaikelis - nėra kompensacija, tai yra kitas, naujas stebuklas.
