
Turbūt manęs jau neprisimenat, bet tai nėra taip svarbu



Kartais norisi pabūti kartu su jumis, bet žodžiai taip ir įstringa gerklėje. Atrodo kad negaliu nieko protingo parašyti, tikėjausi kad bus lengviau. Maniau laikas visagalis užgydys ir po metų kitų galėsiu drąsiai sakyti, pasveikau, esu laiminga, gyvenu toliau, bet.. dalelės širdies nebėra ir taip kaip anksčiau jau nebus niekada.
Dabar belieka sulaukti tikro pavasario, tikros šilumos ir tikėjimo, kad visgi gyvenimas yra gražus
