Kepam pačios duona

taip! taip! prašau

Jei duonkubilyj paliktas raugas pasigadina ir duona esti neskani, tai duonkubilis reikia išvalyti - dezinfekuoti. Jis reikia išplauti šaltu, o paskui šiltu vandeniu. Tuo būdu išplautas duonkubilis reikia ištrinti svogūnu su druska. Raugo bakterijos bus užmuštos -sunaikintos, ir, naujai duoną įmaišant, reikia įdėti gero raugo. Toliau su duonkubiliu reikia elgtis taip, kaip jau anksčiau buvo nurodyta.
Prie duonkubilio būtinai reikia turėti tam tikra drobinė marška duonkubiliui uždengti, kada jame rūgsta duonos maišymas. Tąja pat marška galima pridengti tuščias duonkubilis, kad jis nepridulkėtų. Nieku būdu negalima kubilas pridengti skarele arba prijuoste. Tai yra nešvaru!
Be marškos, užraugta duona reikia pridengti specialiais pataliukais, kurie tik tam tikslui ir tegalima vartoti.
Kad marška ant duonkubilio geriau laikytųsi, prie jos dviejų kampų prisiuvami šniūreliai, kuriais apjuosiamas duonkubilis ir surišamas. Taip marška gerai laikysis, ir duonkubilis nepridulkės.

Apie ližes gal praleisiu.

Dar įdomu:

Kur-ne-kur duonos kepalams padaryti vartojamos šiaudinės pintinėlės. Kai duona antrą kartą įrūgsta, tešla dedama į pintinėles. Pakilusi tešla išvožiama ant ližės ir šaunama į krosnį. Pintinėlės yra apvalios formos, todėl ir ližės turi būti apvalios. Šis būdas yra gana praktiškas, nes, viena, kepalai esti vienodo didumo, o antra, pintinėlėse tešla pakankamai pasikelia ir duonos kepalai nesutrūksta.

Apie geldas, medinę lentą, medinį volelį, skardines formas, tam tikrus maišelius ir špricus, vielos šluoteles, volelį baumuchenams praleisiu, nes čia jau pyragų tema.

Naujesnė 1937 m. knyga sako:
pas mus yra priimta duonkubilio neplauti metų metais, tačiau tai yra negerai, juo labiau, kad jis dažnai yra statomas į nelabai švarią vietą. Jeigu jau mes nenorime duonkubilio plauti, jį reikėtų visada statyti į švarią vietą, uždengti švariu, sausu skudurėliu, o ant skudurėlio dėti dar medinį dangt; tada duonkubilis bus švarus.

jetus kaip močiutę primena
aš tik kopinu, kopinu ...

Tai atšviest gi galiu
Mano draugės močiutė irgi kepdavo, tai kai nueidavau į svečius, tai prašydavau draugės: duok duonos, ką.

Dar pora patarimų iš abiejų knygų:
Duonai įmaišyti netinka atšalę miltai. Todėl žiemos metu jie reikia įnešti į vidų ir tik jiems atšilus, jie galima maišyti. Miltai turi būti persijoti, vanduo šiltas. Duoną visada maišykime iš vakaro. Duonai maišyti reikia imti nevirintas (tik pašildytas) vanduo; karštas vanduo užplikina duoną ir ilgesniam laikui pagadina raugą.

o katen raso apie rauga?
gal koki recepta parasytm dar...a?

o jei atšviestumėt tai iki grabo lentos dėkinga būsiu
aš kai grįždavau vaikystėj iš kaimo tai pati populiariausia dama kieme būdavau senelio rūkyti lašinukai, močiutės kepta duona skaniausias maistas kieme buvo. mama net į darbą bendradarbėm nešdavo duonos, nes labai prašydavo...

Apie raugą kažkaip nemačiau nieko. Gal tiesiog jo reikėdavo turėti
Juoda neplikyta duona.
Iš vakaro į duonkubilį supilama trečdalis duonai kepti skirtų miltų ir užpilama drungnu vandeniu. 10-čiai kilogramų miltų reikia imti maždaug 5 klgr. vandens (kitoje knygoje proporcijos - 2 kg miltų ir 1 litras vandens, šaukštelis druskos). Miltai su vandeniu reikia gerai išmaišyti, išplakti, pridėti raugas ir, išmaišius, apibarstyti miltais. Duoną įmaišius, duonkubilis reikia gerai apdengti ir pastatyti į šiltą vietą. Per kiek laiko duona pradeda rūgti; rūgimas trunka apie 10 val. Kai rūgstant, kiek pakilusi duona pradeda kristi, - ji yra pakankamai įrūgusi ir galima pradėti minkyti.
Minkant sudedami likusieji miltai. Neužtenka tešla kumštimis badyti, - reikia ji dažnai vartyti ir rankose gniaužyti. Minkyti reikia greitai, t.y. nedaugiau kaip puse valandos, nes minkant ilgiau, trukdoma duonos fermentacija (rūgimas). Kai tešla pradeda tįsti ir prie rankų nabakimba, - duona gerai išminkyta.
Prisilaikant nurodyto recepto, ne visada išeina vienoda tešla: ji būna kietesnė, ar minkštesnė. Tas pareina nuo miltų. Čia pati minkytoja turi nusivokti, ar reikia kiek vandens dapilti, ar miltų pridėti.
Druska dedama minkant duoną; 10-čiai kilogramų miltų dedama 200 gr. druskos. Druska reikia ištirpinti vandentje ir supilti į tešlą.
Kai tešla išminkyta, šlapia ranka reikia sulyginti jos paviršių, užberti šiek tiek miltų ir uždengus duonkubilį taip palikti, kad tešls pakiltų. Kai duona pradeda kilti, reikia kurti krosnis... (čia toliau apie ližes ir krosnį)
Dar pasiūlymas: duonos kepalus dėti ant sėlenų ar išdžiovintų kopūstų lapų.
Duonai iškepus, ji reikia iš krosnies išimti, pašlapinti jos paviršius, kad pluta atsileistų. Jei kepta buvo ant sėlenų - duona aušinama surėmus, kad kepalų apačios siektų stalą ar suolą tik vienu šonu.

Ryt darbe galėsiu atšviesti, bet prie neto prisijungsiu tik po darbo.

Mytis, labai įdomu, gal gali atskanuot?


O salyklas gi čia rugių daigai skrudinti

Na, ir liejuosi aš čia šiandien . Čia už tai, kad iki tol tik Jūsų receptais naudodavausi .
Iš naujesnių laikų, tik nelabai įsivaizduoju, ar gautųsi:
Naminė ruginė duona (N.J. iš "Pirmyn į komunizmą" kolūkio; Lietuviškų valgių etnografinis konkursas, 1969):
užplikau duonkepyje ruginius miltus. Maišydama tešlą, užpilu šalto, šilto vandens, pridedu cukraus, kmynų. Išmaišau tešlą ir ją rauginu vieną parą.
Kepu karštoje orkaitėje, keptuvėse ant ajerų.

Sveikos kepėjėlės skaitau jusu temele ir džaiugu kad tiek darbštuoliu yra triusiančiu namuose su musu skaniaja duonele. Aš tik pradedančioji prad-ioje orkaitėje kepu o po to bandysiu ir duonkepe įsigyti :0

Turiu klausimėli labai giriate salykla, o kur jo įsigyjate?

Nežinau, galiu paklausti darbe (tik liksiu nesuprasta, ko gero ).

Dar duonų receptų yra knygoje "Metai už stalo". Man ta knyga tai labai patinka (ir aš ją laimėjau, va ).
Radau joje apie raugą:
Raugas - tai ankstesnio maišymo žalios tešlos bandelė arba naujas raugas, kuriam pagaminti reikia 20 gramų mielių, 3 stiklinių šilto vandens, 3 stiklinių ruginių miltų, pusės stiklinės rauginto pieno. viską išmaišyti ir vieną parą palaikyti šiltoje vietoje.

Mytis kaip fajniai pripasakojai labai idomu paskaityt