Būdama nėščia įsivaizduodavau ir kurdavau savo gimdymo scenarijus tiesiog savo mintyse. Tai buvo paprasti, niekuo neišsiskiriantys gimdymai iš kitų. Svajodavau ir įsivaizduodavau, kad greitoji med. pagalba arba vyras, mane su jau nubėgusiais vandenimis ir stipriais sąrėmių skausmais, veža į gimdymo įstaigą. Ir po keliolikos valandų sąrėmių pasaulį pasveikina nauja gyvybė.
Štai tokį gimdymo scenarijų buvau susikūrusi savo mintyse. O kad mano gimdymas gali būti kitoks tada, net nebūčiau pagalvojusi.
Nuo mano mažosios gimimo praėjo jau kiek daugiau nei metai, bet viską atsimenu taip, lyg tai būtų buvę vakar.
Bet apie viską nuo pradžių.
Labai, labai seniai dar, kai pasvajodavau apie tą mažą, mažą gniūžuliuką spindinčiomis dangaus žydrumo akimis, fantazuodavau, kad tas mažasis žmogeliukas sėdi ten kažkur ir iš aukštai stebi visus ir renkasi sau tėvelius. Vis pagalvodavau kada gi tas mažasis žmogeliukas išsirinks mus...
Ilgai laukti nereikėjo.
PAGALIAU. Nėštumo teste išvydau II !!! Tas jausmas žodžiais nenusakomas, nepaaiškinamas, tiesiog tuo metu užvaldo kažkokia nepaaiškinama transo būsena, norėtųsi tai patirti dar ir dar kartą...
TU panorai, kad MES taptume tavo tėveliais. Tu MUS išsirinkai! Negalėjau tuo patikėti...
Visas mano nėštumas praėjo labai gerai, kartais net pamiršdavau, kad esu nėščia.
Ir štai, atėjo gimdymo termino nustatyta data:
2008 metai LAPKRIČIO 22 d.
Šeštadienio rytas.
Jokių požymių, kad gimdau ar gimdysiu nėra. Jaučiausi taip, kaip ir visada.
2008 metai LAPKRIČIO 24 d.
Pirmadienio rytas.
Vizitas pas ginekologę. Po apsilankymo paaiškėja, kad jokių požymių, kad gimdau ar gimdysiu greitu laiku nėra, gimdos kaklelis kietas, ilgas, atsidarymo jokio.
Ginekologė liepia nuo šios dienos kasdien važinėti į ligoninę, stebėti vaikelio būklę, rašyti kreivę, matuoti toniukus. Palinki geros dienos ir išleidžia mane namo.
Na aš esu užkietėjusi optimistė, todėl naiviai tikėjau, kad po, nėščių moterų, žargonu vadinamo pakrapštymo, man nei iš šio, nei iš to, ims ir prasidės gimdymas
Kažkodėl tada tikėjau, kad tos dienos vakare dar grįšiu ir pagimdysiu Tada gimdyti norėjau labiau negu labai ir net labiau negu labai, labai 
Grįžusi namo pasidarau aviečių lapų arbatos, parduotuvėje nusiperku schweppes, yra tokių nuomonių, kad šios priemonės paskatina gimdymo veiklą, tada aš tuo naiviai tikiu, gurkšnoju tai arbatą, tai limonadą, vėliau dar pabėgioju laiptais žemyn-aukštyn. Ir vis dar tikiu, kad man tuoj, tuoj nubėgs vaisiaus vandenis ir su vyru važiuosim gimdyti.
Bet nei tą dieną, nei kitą ir net ne dar kitą dieną nieko nevyksta. Gimdos kaklelis vis dar toks pats kietas, be jokio atsidarymo.
Kasdien važinėju į ligoninę, stebi vaikelio būklę, viskas gerai, tik dar negimdau.
2008 metai GRUODŽIO 1 d.
Pirmadienis
9.00 val.
Kaip ir buvom sutarę su gydytoja, lydima vyro atvykstu į ligoninę su visais daiktais gimdyt. Užpildo visus reikiamus dokumentus.
9.30 val.
Mus palydi į palatą. Čia aš patogiai įsikuriu. Su vyru dar pakalbam, kad šiandien jau supsim vaikelį ant savo rankų, bet jam liepiu važiuoti namo ir jeigu kas aš jam paskambinsiu.
11.00val.
Ateina ginekologė, pasikviečia mane pas save į kabinetą, apžiūri ant ginekologinės kėdės, po apžiūros paaiškėja, kad gimdos kaklelis toks pats kietas, ilgas ir be jokio atsidarymo. Mane skatina žvakutėmis, medikai tas žvakutes vadina citoteka. Gydytoja įspėja, kad po šios žvakutės gali prasidėti skausmeliai ir kad gimdymas gali prasidėti bet kada.
APSIDŽIAUGIU.
11.30 val.
Grįžtu į palatą ir pasileidžiu į savo fantazijų pasaulį, įsivaizduoju, kad tuoj, tuoj prasidės gimdymas, įsivaizduoju tą mažą, mažą žmogutį, žydras akytes, mažučius pirštukus, juodus kaip pūkelis plaukiukus...
Laikas slinko lėtai, jokių požymių, kad gimdau nejutau.
~15.00 val.
Atėjo gydytoja, klausdama ar jaučiu, kokius nors skausmelius, bet deja nieko tada nejutau. Akušerė užrašo kreivę, jokių sąrėmių aparatas neužfiksuoja.
2008 m. GRUODŽIO 2 d.
Antradienis
Kažkodėl gimdyti visai nebesinori, noras kuo greičiau pagimdyti kažkur išgaravo, dar noriu pasimėgauti nėštumu.
9.00 val.
Užlipu ant ginekologinės kėdės, šį kartą visai nenuliūstu, kai gydytoja pasako, kad dar negimdau.
Viskas tas pats, atsidarymo nėra -pasako ji. Gaunu dar žvakučių, citotekos, tik šį kartą dvigubą dozę ir grįžtu į palatą laukti.
Šį kartą nusiteikiu taip, kad tos žvakutės tikrai man nepadės, vaikų žaidimas- pagalvoju ir einu pasnausti.
11.00 val.
Vėl užrašo kreivę, aparatas jokių sąrėmių nefiksuoja, aš jokių skausmų nejaučiu.
15.00 val.
Gaunu dar tų pačių žvakučių, ir galvoju, kad šį kartą jau tikrai suveiks.
18.00 val.
Kreivės užrašymas, kuris man jau spėjo atsibosti, pastoviai diržai nulakstydavo, nes vaikelis juos nuspardydavo.
Klausinėju akušerės ar dar ilgai visą tai tęsis, ji man pažada, kad jau rytoj tikrai švęsiu savo vaikelio gimimo dieną. Patikiu ją.
21.00 val.
Einu laiminga miegot, mintyse galvoju, kad gerai, kad šiandien nepagimdžiau, šiąnakt dar išsimiegosiu ir jau rytoj gimdysiu, juk man akušerė pažadėjo, kad tikrai rytoj bus toji ilgai laukta diena
2008 m. GRUODŽIO 3 d.
Trečiadienis
Noriu gimdyt! Ir kuo greičiau!!! Kodėl aš dar negimdau???Aš noriu gimdyti! Noriu, bet negimdau.
9. 00 val.
Ta pati apžiūra, negaliu patikėti, bet kaklelis vis dar koks pats, be jokių pakitimų
Gaunu dozę vaistų, jei tos žvakutės neveiksmingos tai kam man jos??? Tikslaus atsakymo nesulaukiu, grįžtu į palatą.
11.00val.
Gydytoja pasako, kad man rytoj atliks Cezario pjūvio operaciją, aš sutinku, nors ir baisu, bet man jau nebesvarbu, svarbiausia iškrapštyti vaikelį iš ten, kur jis jau užsibuvo. Norisi greičiau išvysti tą mažą, mažą gniūžuliuką
Nuoširdžiai tikiu, kad operacijos man neprireiks, aš pagimdysiu PATI ir dar šiandien! Dar prisimenu tą akušerę, kuri man pažadėjo, kad būtent šiandien aš gimdysiu, tai man įnešė dar daugiau vilties.
Diena praeina gan greitai, o aš negimdau.
20.00 val.
Einu miegot, kad tik kuo greičiau išauštų kita diena.
2008 m. GRUODŽIO 4d.
Ketvirtadienis
Atsikeliu labai anksti rytą ir imu galvoti ar aš tikrai noriu šią dieną gimdyti. Gruodžio ketvirta, kartoju sau mintyse ir nutariu, kad tai ne ta data. Tegu daro, ką nori, bet šiandien aš tikrai negimdysiu!
9.00 val.
Gydytoja pasikviečia pas save į kabinetą ir praneša man, kad įvyko gydytojų konsiliumas, kuris nutarė, kad man geriau gimdyti pačiai, negu atlikti Cezario pjūvio operaciją.
Na pačiai, tai pačiai, nei apsidžiaugiu, nei nuliūstu, nes nusiteikus aš taip, kad šiandien negimdau.
Užlipu ant ginekologinės kėdės ir gydytoja sako: -dabar tau truputi paskaudės, gali rėkti, klykti, gali daryti ką tik nori tik prašau vieno-nesispardyk. Kažkaip juokingai tada tai nuskambėjo, todėl jaučiausi drąsiai
Ir ji pati akušerės padedama savo pirštais man praplėtė gimdos kaklelį iki 1 cm. baisiai nemaloni ir skausminga procedūra.
Ir išleisdama mane į palatą pasako, kad dabar tai jau tikrai gimdymo veiklą prasidės
kur gi ne, mintyse sau kartoju, kad po tokios procedūros, gimdymo veikla gali prasidėti bet kam, netgi ir nenėščiai 
11.00 val.
Užrašo sąrėmių kreivę, mano nuostabai aparatas, nefiksuoja jokių sąrėmių. Nors ir jaučiu skausmą, bet tai turbūt ne sąrėmių skausmas, nutariu.
12.00 val.
Gaunu kvietimą ateiti į gimdyklą apžiūrai, kurioje man nuspręsta pasižiūrėti vaisiaus vandenis, nes manoma, kad jie gali būti žali.
Ir vėl? ir kiek gi jie mane dar kankins? Ką dar daryti ir ką dar tikrinti jie sugalvos?
Užlipu ant gimdymo stalo, įsijungia daug, daug lempų man įveda kažkokį vamzdelį ir girdžiu gydytoja sakant, kad vandenys gražūs, man palengvėja, bet ne todėl, kad viskas gerai ir vandenis nėra žali, o todėl, kad jau viskas, kad galiu nulipti nuo to stalo.
12.30 val.
Grįžtu į palatą, įsitaisau patogiai lovytėje, galvodama, kad šiandien tikrai nepagimdysiu. Bandau nors trumpam užmigti. Ir staiga savyje pajuntu kažkokį didelį BUM
išsigąstu, bet vėliau suprantu, bėga vaisiais vandenis. Valio! Pagaliau! Apsidžiaugiu!Laiminga skambinu vyrui ir sakau, kad JAU.
13.30 val.
Aš jau gimdykloje vyras su manimi, kas 5-7 minutes jaučiu nediduką skausmelį. Mane apžiūri ir mano nusivylimui, vis dar tas pats 1 cm. Pasirodo, dar ne visi vandenis buvo nubėgę, tad gydytoja nuleidžia juos visus ir išeina, palikdama mane su vyru sąrėmiauti.
~15 val.
Patikrina kaklelį, tas pats 1 cm.
Ateina akušerė, pastato man lašalinę su skatinamaisiais ir išeina. Skausmai jau suintensyvėjo, kenčiu, galvoju apie vaikutį, kad visai greitai jau turėsiu jį šalia Bet pasakau vyrui, kad gruodžio ketvirtoji tai ne ta data, šiandien tikrai nusiteiksiu ir negimdysiu, todėl lauksiu gruodžio 5 dienos.Negaliu šiandien gimdyti.
Kažkaip nepastebimai pralekia laikas.
~18 val.
Apžiūra. Jau 2 cm!!! Per tiek laiko ir tik vienu cm daugiau, nusiviliu, nors ir gimdyti šią dieną nenoriu, kažkaip pasidaro liūdna, kad per tiek skausmo valandų tik 1 cm.
Laikausi. Nustato didžiausią galimą skatinamųjų dozę.
~20 val.
Vaje, jau sunku darosi kvėpuoti, skausmas nepakeliamas, vyras, kaip įmanydamas stengiasi, kad man kuo mažiau skaudėtų.
~20.30 val.
Gydytoja pasiteirauja ar nenorėčiau epidūrinio nuskausminimo, dar paklausia, kaip įvertinčiau savo skausmą dešimtbalėje sistemoje, pasako 10 -labai skauda, 1- visai neskauda, atsakiau: skauda -8.
~21 val.
Gaunu epidūrinį nuskausminimą, tada akyse viskas pašviesėja, pasidaro taip gera. Jaučiu apmirusias savo kojas, ir net rankas
(anesteziologas per aukštai įvedė kateterį).Man taip gera, jaučiu euforiją, mėgaujuosi tuo. Tada aplamai pamirštu kur esu ir kad gimdau, užsimanau miego.
~23 val.
Apžiūra, kaklelis 4 cm.
Gydytoja pasako, kad ruoščiausi operacijai, kad nieko nebus, pati tikrai nepagimdysiu, gimdymo veikla visiškai nevyksta.
Sutinku su viskuo, pasirašau visus popierius jų net neskaitydama.
2008 m. GRUODŽIO 5 d.
Penktadienis
~00.30 val.
Guliu ant operacinio stalo, koks jis nepatogus, kietas ir trumpas, kad mano ilgos kojos jame netelpa. Man jau ramu, išaušo toji diena ir data tinkama.
Vyksta pasiruošimas operacijai, vyras pasiliko laukti už durų.
Gydytojas anesteziologas daug šneka apie bet ką, bet tuo pačiu ir apie nieką. Vėliau paima adatą ir ima badyti man pilvą, klausdamas ar ką jaučiu ir jei jaučiu tai ką.
Jutau viską, kiekvieną pabadymą.
~00.50 val.
Prasideda operacija, anesteziologas paklausia,-kaip aš manau, ką man dabar daro? pilvą pjauna-atsakiau
-Ne, dar nepjauna,-paneigė jis.
Ir staiga pajuntu didžiulį skausmą, SKAUDA! surikau.
Nuo tada viską prisimenu, kaip per miglą, gaunu pilną narkozę, užsimanau miego taip, kaip niekada gyvenime dar nebuvau norėjusi miego, akys pačios merkėsi.
Pamenu, kad tada sapnavau kažkokią pievą, kurioje aš, su savo jau paaugusiu vaiku, lakstėm ir gaudėm drugelius
Tik kažkur tolumoje girdžiu, klausiant: ką sapnavai?, kąąą sapnaaaavaai? -klausia anesteziologas.
Atsipeikėju ir į klausimą atsakau klausimu: kur mano vaikelis?, kur mano leliukas?
Yra tik tokį atsakymą išgirdau ir daugiau nieko.
Mane perkelia į intensyvaus sekimo palatą.
Ateina vyras ir sušunka:
-aš ją mačiau, mačiau ją, mūsų mažylę-kokia ji graži
Aš ją netgi rankose laikiau-pasigiria.
-Vyras buvo laimingas, jo veidas švytėjo iš laimės
kartu su juo džiaugiausi ir aš. Mums gimė 4108 g. 54 cm. gražuolė mergytė.
Štai pagaliau sesutė atneša ją man, o Dieve! Negaliu patikėti, tuo kas vyksta, negaliu patikėti, kad šis mielas, gležnutis žmogelis yra MŪSŲ! Ji tokia mažytė, tokia trapi
kokį mažulyčiai jos pirštukai. Aš verkiu, pirmą kartą gyvenime verkiu iš laimės
O čia mano dukrytė, ką tik gimusi
ir dabar
