QUOTE(SVETA K. @ 2010 03 07, 01:42)
Liutuke
Tik tau spresti,kiek laiko praleisti prie kompo ir kiek rasyti
Jeigu tik tau lengviau nuo to,tai rasyk ,nes puikiai suprantu tavo busena,gal nors truputi lengviau bus,kai issipasakosi
O mums tikrai rupi kaip laikaisi
Vat sianakt jau sakiau miegosiu,bet ir vel sedziu pas jus.
QUOTE(saulėlydis* @ 2010 03 07, 18:55)
Šaunioji
.GABIJA.trečią kartą tapo močiute - gimė anūkas
Kaip miela!NUOSIRDZIAUSI SVEIKINIMAI TA PROGA!LINKIU DAR IR ANUKYCIU SULAUKTI!
QUOTE(-Julija- @ 2010 03 07, 19:21)
Tikrieji vaistai lengvinantis kancias mano tevui buvo morfijus. O gelezies preparatai stiprinantis krauja skambejo juokingai ir buvo labiau kaip psichologinis palaikymas, nes jam atrode, kad ji dar gydo.
Atsiprasau, jei jus pasijautete blogai del zodziu, kurie buvo skirti ne jums.
O po kiek morfijaus leisdavot?Ar pleistrus naudodavot?Mamai israse po 1/3 ampules,turiu jas po 10ml.Raso,kad buna ir 20ml.Tai man visai jau neaisku,nes neparase kokio dydzio.Siandien jau norejau mamai leist,pati paprase,bet paskui atkalbejau,nes neatrode,kad tikrai reiktu,pakolkas dar ULTRACOD padeda.Nezinau,bijau leisti.Bijau ir paties leidimo(nors sau i pilva puikiausiai susileisdavau,gyvunams irgi,nes esu baigusi veterinarija)ir pasekmiu.Baisu,kad mamai nuo morfijaus bus bloga,prisiskaiciau visokiu salutiniu poveikiu.Visko bijau.
Vakar nakti pradejau skaitinet pirma tema-apie Vasaros (nickas toks) mama(nors dar nedaug perskaiciau),bet paskui per nariu paieska perskaiciau berods LIM mamos ligos istorija-tai taip baisu pasidare.Niekad nebijojau,valde visokie kitokie jausmai,o dabar atsirado paniska baime.Bijau mirties(mamos).Siaubingai bijau.Vis prisimenu merginos postus,kuri prase parasyt kiek liko jos mamai,tai zinokit pati noreciau zinot ta pati apie savo mama.Gal pasmerksit mane,bet zinokit nebegaliu taip,mums niekada jokie gydytojai jokiu prognoziu nesake.Gal butu pasake,bet as netiesiogiai jiems to neleisdavau daryt,tiesiog nebuciau norejusi tai isgirsti.
Nutryniau,prirasiau ir vel nutryniau.Visgi neturiu apkraut jusu,man reiktu psichologo pagalbos,niekada tokia nesinaudojau ir galbut nesinaudosiu,bet matau,kad nebeistengiu su viskuo susitvarkyt.Gaila,kad nera palaikymo is vyro.
Bet kokie keisti tie zmones,daugkas man pavydi,sako"kaip tau gerai,mama visada pas tave,turi kam vaikus palikt paziuret "
.Arba:"Nesamone,kad siais laikais vezys nepagydomas,nuvaziuokit i kokia Vokietija,ten tikrai pagydys"
Siaip tai nelabai kam pasakoju apie mamos liga,nes kazkaip zmones niekad nesuvokia ligos rimtumo.
Atleiskit,jau kalbu pati su savim
.Eisiu miegucio,aciu,kad esat,kad isklausot,o tai visai nudurnet baigiu.Siandien pirmasyk isteriskai verkt pradejau,isvede vyras is kantrybes,izeide labai,taip tik jis moka.