Pasakyk, kuo sergi...

Įsivaizduoju ponią MG, atsidūrusią kokioje nors konferencijoje. Būtų tiesiog smagumėlis. Mes paprastai pripratę iškausyti pristatymą ir tik tada užduoti kritinius klausimus, pabrėžiu- tik gerai išstudijavę pristatomą medžiagą. Kadangi čia pristatoma tema neturėjo jokio išskirtinio naujumo, o buvo šiaip perskaitytos knygos pristatymas, buvo galima daug efektyviau panaudoti tą laiką. Ezoteriniai dalykai yra savotiška gyvenimo dalis. Ją globoja psichiatrai ir dvasininkai- egzorcistai. Antrieji, taip rimtai žiūrintys, man leidžia įtarti, kad visokie velnio varymai ir dvasios- nėra vien keistuolių kliedesiai, nors mokslas ir nepripažįsta jokių dvasių.

Taigi, norėčiau grįžti prie idėjos, kad žmogaus psichinė būklė, jo nusiteikimas iš tiesų įtakoja jo fizinę sveikatą. Knygų, aprašančių teisingai visus gyvenimo atvejus- nėra. Taigi, kada gali tikti Lazarevo idėjos? Greičiausiai kasdienybėje, bet ne ekstremaliais atvejais.

Kas žino, gal agresyvus žmogus gamina daug skrandžio sulčių ir jos miegant užlipa iki burnos. O gal burnoje mikroklimatas blogas susidaro dėl netikusio mikrofloros ir seilių cheminės sudėties derinio. Nieko neišmanančiam žmodui galima tik fantazuoti. Mano vaikui pieniniai priekyje išgedo vos metukų sulaukusiam. Ir tikrai ne dėl agresijos. Netikiu, kad vaikmas tai galioja. Vaikučiui dantukai gedo dėl kokių nors medžiagų trūkumo. O čia jau medikų daržas, filosofai tegali skėsčioti rankytėmis.

Labas rytas
kiek privargau, kol per visus 28 puslapius radau šią citatą. Vaižgante, galvojau, o kodėl tu sulauki problemų darbe dėl savo netradicinio požiūrio. Labai norėčiau, kad papasakotum...o kol nėra tavo atsakymo galiu tik pasamprotauti, kad galbūt perši arba skleidi savo idėjas ten, kur to daryti nereikia Iš tavo posto daugmaž paaiškėja, kad tik būdamas k i t o k s gali būti geras mokytojas, mylėti mokinius? žinau daug mokytojų, kurie yra paprasti žmones, tačiau myli ir gerbia savo mokinius.... Prisminiau vieną įvykį- mano mama mokytoja, susirgo balso stygų uždegimu, neprašnekėjo.... Nuėjo pas LOR gydytoja, o ji užuot pažiūrėjusi, nustačiusi diagnozę, pradėjo sakyti, kad balso stygas reikia atverti dievui, reikia kalbėti maldas, kad jos būtų sveikos ir t.t Nenuostabu, kad mama kreivai pasižiūrėjo ir pas tą daktarę daugiau neina Gal ir tavo atveju tas pats- rodyk savo gerumą, mylėk savo mokinius, bet nereikia reikšti savo idėjų... Deja negaliu tau pritarti dėl to, kad paprastose mokyklose vaikai yra muštruojami- pati pakeičiau 3 mokyklas, 2 iš jų buvo puikios....Ir jos buvo paprasčių paprasčiausios......Aš laikausi nuomonės, kad jei esi stipri individualybė atsilaikysi bet kokioje aplinkoje.

O šiaip kokia temos problema? aš pvz darau daugelį dalykų, kuriuos aprašė vaižgantė- ir valau savo vidų, ir pasikalbu su savimi ir vaozduotę pasitelkusi stengiuosi gyventi ir išgyventi, tačiau..... aš tam neturiu p a v a d i n i m o , aš tai niekaip neįvardiju, tai tiesiog toks mano būdas gyventi, tokia aš esu.... Aišku jeigu aš paimčiau ir pavadinčiau savo pasaulėjautą kokia nors XXX ir knygas rašyčiau ir žmonėms skleisčiau, tai jau būtų kaip ir koks judėjimas, gal sekta. Tas pats Lazarevas- suformavo savo pasaulėjautą ir pradėjo ją skleisti....Taip knygas gali išleisti kiekvievas petriukas ar onutė, kiekvienas iš mūsų, kuris bent kažkiek kitaip mąsto...

Galų gale buvo čia pasakota apie maldas savo kūdikiams ir t.t Man tai sukėlė šypseną- o argi kiekviena mama nepasišneka su savo gimusiu ar dar pilvelyje tebesančiu stebukliuku, pakalbina, palinki jam miegelio, sveikatos, gėrio.... Tai tiesiog paprasti, galbūt elementarūs, bet šiandieniniame pasaulyje užmiršti dalykai apvilkti kažkokia misticizmo aureole ..... Kam viską vilkti į apvalkalą.....

Apie tą kaltės jausmą. Vat toji estų gydytoja Luule Willma rašo, kad "žmogui būdingi trys pagrindiniai stresai: kaltės, baimės, pykčio. Kiti (pvz. nerimas, apmaudas, neviltis, užsispyrimas, atsakomybė ir t.t.) kildinami iš pagrindio streso.
Panašus traukia panašų, tad besikaupdamas kaltės jausmas virsta baime, o baimė sukelia pyktį. Pyktis naikina žmogų.
Destruktyvus pyktis sukelia vėžį."

Tai štai kai ta kaltė visur klijuojama, kad esi kaltas dėl vaikų ligų, kad pritrauki nusikaltėlius, netgi kad supykai, t.y. leidai kitam tave išprovokuot ir prisiėmei pyktį ir t.t. , tai ar ne per didelis krūvis žmogui atlaikyt tokią naštą. Kiekviename žingsnyje tavęs tyko kokia nors kaltė Tada imsi tiesiog bijot (jau antras stresas) net blogai pagalvot, supykt, nes anksčiau ar vėliau, tai atsilieps organizmui ligomis. O "nurysi" pyktį - vėl ligos. Gaunasi kažkoks užburtas ratas.

Ir dar kilo klausimas, ar žmogus būna piktas ir tai sukelia vėžį, ar jis jau sirgdamas tampa piktu (na kai sergi, tau skauda, tai bet kokia smulkmena erzina. Juk sveiki žmonės dažniausiai visai kitaip reaguoja į viską.).

šitas geras. Ypatingai pagarbus. Visi ligoti bus nuoširdžiai dėkingi. Onkologinius ligonius irgi siūlau tituluot taip-vėžio mėgėjai. Liuks.


Eniaj, dvidešimt keli psl. kliedesio su citatom yra pakankama, kad galėčiau replikuot. beje, konferencijose PSICHIATRAI tokio briedo nešneka, bent jau tikiuosi. O čia, be to, ne konferencija. Nemokyk , ko pati nesupranti. Disputas internete nuo akademinės diskusijos skiriasi daug kuo. Temų pasirinkimu ir dalyvių kompetencija -taip pat. Visų pirma.

Man šita vieta tose teorijose irgi įdomi (rimtai ir visai nesityčiojant). Kaip jūs tą atmokėjimą įsivaizduojat? Gimsta nekaltas kūdikis ....alkoholikų šeimoje, išbyra dantys, tėvai girdo degtine, retkarčiai užvalgyt numeta kokią bulvės lupeną, užpuola plaučių uždegimas, gal net tuberkuliozė, kaulus susuka rachitas ar išvis nuo traumų suparalyžiuojamas. Ir viskas pasirodo todėl, kad jis kažkokiame neatmenamame gyvenime buvo Stalinas ar Hitleris (apie ką jis beje greičiausiai nė nenutuokia)? Ar todėl, kad juo nesirūpino tėvai? Ar abu kartu? Įsivaizduoju kaip paaugusiam, pamestam vaikui aiškinama, kad gyvenimas su juo buvo neteisingas, nes tokia jo karma, nes pats kažkur kažkada buvo kaltas
Nesakau, kad iš tų teorijų nėra ko pasimokyt. Yra, kad ir priimti dieną tokią, kokią ją gavai. Tik vat tas kaltės ieškojimas sąmonės nesiekiančioj praeity man rodos svetimas. Net ne dėl katalikiškumo. Tiesiog žmogus , kurio veiksmai nesusiję su sąmone yra nepakaltinamas. Jis gydomas. O baudžiama už sąmoningai atliktus veiksmus.

Kaip čia su tuo mokslu ir dvasiom, tai čia jau kaip pasakyt....Jei mokslininkas ne visiškas ateistas dvasią pripažįsta. Tiesa laboratorijoj po mikroskopu jos niekas netyrė. Vat praeitais metais pedagoginių (ir visiškai nepabažnų ) studijų metu teko labai daug girdėt apie dvasią. Dalykas - pedagoginis. Tai čia iš kurio kampo pažiūrėsi. Gal dėstytoja labai nemoksliška buvo
Dėl egzorcistų...dalykas tikrai laikomas rimtu, bet ne tokiu dažnu (tai rodos ir tai, kad egzorcistų Lietuvoj berods tik pora ir kiek įsivaizduoju egzorcizmais ištisai jie neužsiiminėja Spėju, nes pas vieną teko mokytis lotynų kalbos ir kt., turėt kaip oponentą diplominio gynime, bet apie tas anas pareigas sužinojus nustebau. O ir sužinojau jau berods po studijų) kaip kad bandoma pavaizduoti šiandieninėje visuomenėje, kai dažnas psichinis sutrikimas norimas "nurašyti" apsėdimui.

Ech, Enija Čia šiaip, patinka ką rašai (pataikauju ).

vaižgante, jei tavo tris vaikus, einančius namo iš mokyklos ar žaidžiančius kieme, pedofilai nusitemps į krūmus ir išprievartaus, tu neieškosi teisingumo, nesikreipsi į policiją, o kaltinsi karmą ir savo vaikus, kurie kažką baisaus padarė praėjusiame gyvenime, o nusikaltėlių atsiprašysi, už tai kad jiems tokiu žiauriu būdu teko įvykdyti teisingumą?

Diskusija virto manęs kaltinimu. Iš tikrųjų mano užvesta tema kenkia kai kurių diskusijos dalyvių sveikatai, nes verčia įsižeidinėti, smerkti mane ir t.t. Ką jau padarysi. Nesu toks proto bokštas, kad galėčiau įtikti visiems. Ir būtinai bent keliems turi užkliūti mano profesija.

Atsakau CIKADELEI, kantriai ieškojusios mane "demaskuojančios" citatos. Mūsų mokykloje gerbiama autoritarinė pedagogika. Turim tris lituanistes, kurių mokiniai bijo. Jos yra garbinamos. Joms kasmet skiriamos premijos ir jos visos trys už mokinio krepšelio pinigus važiavo į užsienį. Ne su pavydu tai rašau, o tik norėdama patikslinti, kaip jos yra gerbiamos. Aš esu humanistinės pedagogikos šalininkė. Turiu savo internetinę svetainę, buriu mokytojus, tuo besidominčius. Va būtent todėl darbe turiu problemų. Mokyklos vadovybė mano, kad mano metodais egzaminui neparuoši. Humanistinė pedagogika neturi nieko bendro su kokių nors idėjų kišimu. Jei nori kas apie tai rimčiau padiskutuoti, kviečiu į kitą savo temą- Lietuvių kalbos mokytojų frakcija (DARBAS).

Dar CIKADELEI. Cituoju jos žodžius "...čia pasakota apie maldas kūdikiams..." Pritariu, kad dabar dažna mama kalbasi su savo negimusiu vaiku. Bet knygoje, kurią minėjau, rašoma ne apie maldas kūdikiui, kas būtų visiška nesąmonė. Manau, kad kiekviena mama nori, kad jos vaikas gimtų sveikas. Todėl visiškai normalu, jeigu nėštumo metu meldiesi Dievui prašydama, kad jis gimtų sveikas. Aš tikiu, jog vaikas gimsta jau kaip prirašyta lenta ir mama gali padėti bent truputį jo nešvarumus apvalyti. Būtent tam ir skirtos tos maldos. Tarkim, pirmame nėštumo trimestre kasdien tarp savo maldų įterpi keletą sakinių, kuriais prašai, kad Dievas išvalytų visus keturis vaiko kūnus- fizinį, eterinį, mentalinį ir astralinį (emocinį), kad transmutuotų vaiko asmeninę negatyviąją karmą ir tą karmą, kuria jis susijęs su gimdytojais, kad pašalintų visas kliūtis, trukdysiančias vaikui įvykdyti jam skirtą misiją.
Nemanau, kad kasdien melsdamasi už savo dukrą ir prašydama Dievo, kad ji gimtų sveika, galėjau jai pakenkti...Kiekviena mama rūpinasi savo vaikais taip, kaip išmano.

LUNAA "...kas tinka kitataučiui, netinka europiečiui." Pritariu. Aš irgi šiuo metu geriu Tibeto grybą, nes per šventes valgiau daug silkės, o ją nelabai toleruoja mano organizmas. Galėčiau gerti virškinimo fermentus. Bet man labiau priimtini natūralūs vaistai. Man Tibeto grybas padeda, bet nemanau, kad tai vaistas nuo visų ligų, kaip kai kurie sako. Mes iš tikrųjų nežinom daugybės dalykų, kuriuos žino Rytuose. Tų kraštų dvasininkai saugo daugybę paslapčių. Mūsų paveldas jų turi taip pat begalę. Gal kada nors atsiras žmogus, kuris sugebės iššifruoti pasakose paslėptą informaciją. Tarkim, visos puikiai žinot pasaką "Eglė žalčių karalienė". Tai viena seniausių mūsų pasakų. Ją mėginama šifruoti. Jeigu manytume, kad Žilvinas yra baltų Dievas, o Eglė- baltų kunigas, ši pasaka visai kitaip suskambėtų... O gal kas nors iššifruotų, ką reiškia viena labai sena patarlė: "Tėvas dar negimęs, o sūnui jau dantys išbyrėjo." Manau, S.Lazarevas ją iššifruotų...Mano giliu įsitikinimu, tai, kas šiuo metu vadinama mistika ir nesąmonėmis, prieš kokius 2000 m. lietuviams buvo savaime suprantami dalykai...O mes čia baramės...

VASARAI apie Hitlerį ir Staliną. Mąsčiau ir aš apie juos ne kartą. Nepatikimais duomenimis, Hitleris ir Baltarusijos vadovas yra vienas ir tas pats asmuo.
Reikėtų neužmiršti, kad Hitleris ir Stalinas ne vieni patys viską padarė. Jie buvo puikūs organizatoriai- sugebėjo suburti aplink save gerą komandą. Juk ne Stalinas lietuvius į Sibirą vežė. Jis tik įsakymą davė... Lietuvis lietuvį skundė. Kaimynas kaimyną vežė. Tarkim, mano tėvas žinojo, kas jų šeimą paskundė ir juos išvežė.

EWITA "Baisu, kai išsilavinęs žmogus gali teigti, kad plėšikai ir prievartautojai, tiksliau jų nusikalstami veiksmai yra reikalingi, kad aukos pačios yra kaltos. Jaučiuosi įžeista ir pašiurpinta."
Kur radote parašyta, kad aš teisinu nusikaltėlius? Aš tik jų neteisiu, nes neturiu teisės. Kiekvieno mūsų mintys, žodžiai, veiksmai, poelgiai yra įvertinami. Ne mūsų reikalas užsiimti Dievo darbais.
O kad kriminalistai žino dėsnį, jog pačios aukos pritraukia nusikaltėlius, pastebėjau žiūrėdama kriminalinius filmus. Bylų tyrėjai (aišku, ne pas mus) domisi ne tik ieškomo nusikaltėlio, bet ir aukos asmenybe. Tai jiems padeda rasti nusikaltėlį...

Daug sudėtingų klausimų.
Daug kas priklauso nuo žmogaus asmenybės ir kaip jis į viską žiūri. Aš, tarkim, nejaučiu kaltės dėl savo vaikų ligų. Tiesiog stengiuosi jiems padėti, kai jie serga, stengiuosi savyje laikyti ramybę, dirbu su ydomis, netgi stengiuosi su vyru nesibarti, o kuo ramiau priimti jo piktas replikas ir pan. Aišku, kad ne visada išeina.
Manau, kad kiekvienas žmogus gali savyje sumažinti pasąmoninę agresiją, dėl kurios kyla daugiausiai bėdų. Kai kurie su ja ir gimsta... Katalikai turi puikius būdus- išpažintį ir atgailą. Kam nereikia tarpininko, gali tai daryti namie. Bet jeigu išpažintis atliekama atmestinai, o ne iš visos dūšios, tada tai neturi jokios prasmės...
Ar ne per didelis krūvis?- klausi. Kiekvienas mes nešame s a v o kryžių. Niekuomet mums neuždedama našta, kurios negalėtume panešti... Svarbu, kaip mes į tą naštą žiūrim. Jei kaip į prievartą- būsim pikti ir nepatenkinti. Jei kaip į mūsų auginimo priemonę (naštą gi Tėvas uždėjo), ją bus lengviau nešti. Tiesiog prašysi duoti ištvermės, kantrybės, valios... Prašysi ir duos.

[quote=Karbynė,2006 01 03, 10:40]
Man šita vieta tose teorijose irgi įdomi (rimtai ir visai nesityčiojant). Kaip jūs tą atmokėjimą įsivaizduojat? Gimsta nekaltas kūdikis ....alkoholikų šeimoje, išbyra dantys, tėvai girdo degtine, retkarčiai užvalgyt numeta kokią bulvės lupeną, užpuola plaučių uždegimas, gal net tuberkuliozė, kaulus susuka rachitas ar išvis nuo traumų suparalyžiuojamas. Ir viskas pasirodo todėl, kad jis kažkokiame neatmenamame gyvenime buvo Stalinas ar Hitleris (apie ką jis beje greičiausiai nė nenutuokia)? Ar todėl, kad juo nesirūpino tėvai? Ar abu kartu? Įsivaizduoju kaip paaugusiam, pamestam vaikui aiškinama, kad gyvenimas su juo buvo neteisingas, nes tokia jo karma, nes pats kažkur kažkada buvo kaltas
Nesakau, kad iš tų teorijų nėra ko pasimokyt. Yra, kad ir priimti dieną tokią, kokią ją gavai. Tik vat tas kaltės ieškojimas sąmonės nesiekiančioj praeity man rodos svetimas. Net ne dėl katalikiškumo. Tiesiog žmogus , kurio veiksmai nesusiję su sąmone yra nepakaltinamas. Jis gydomas. O baudžiama už sąmoningai atliktus veiksmus.

Katalikui yra sunku suprasti, kad vaikas negimsta nekaltas. Jeigu jis iš tikrųjų gimtų nekaltas, tada ir man kiltų mintis, kad Dievas yra žiaurus ir neteisingas...Bet aš tikiu, jog mes gimstame daugybę kartų todėl, kad Dievas suteikia mums daugybę galimybių ištaisyti savo klaidas.
Pvz. Pirmame (tarkim) gyvenime aš esu vyras, žiauriai mušąs savo žmoną. Antrame gyvenime ta žmona yra mano anyta, kuri mane ėda, bet man reikia ramiai tai priimti, nes kaltas esu aš, nors to nežinau. Trečiam gyvenime ta pati moteris man gimsta kaip vėžiu sergantis vaikas. Rūpinimasis juo mane pakeičia. Aš atrišu savo karminį mazgą. Ketvirtame gyvenime galbūt mes gyvensim kaip puikiai sutarianti pora, seserys ar draugai.
Argi tai nėra teisinga?

1. Melstis ir prašyti sveikatos kūdikiui normalu, tik vat mano kūdikiai tai atėjo kaip pirmi unikalūs ir vieninteliai, o ne kažkieno sėkmingų ar nesėkmingų gyvenimų tesėjai, tai prirašytos lentos teorija bent mano vaikams netinka. Maniškiai gimė baltutėliais lapeliais į kuriuos patys rašo savo gyvenimo istoriją (o ne jau prirašė kažkas, ko jie net nežino). Aš negimdžiau kažkieno gyvenimo pratesėjų. Gimdžiau unikalius ir vienintelius šiam pasauly tokius žmogiukus Gal jų gyvenimai kiek primins mano ar senelių (gal ir ne), bet...tai jau genai, aplinka, auklėjimas ir panašūs paprastai paaiškinami dalykai.

2. O kodėl taip reikėtų manyti? Čia mokiniai dabar taip tą kūrinį analizuoja? Nesiginčiju, kad taio susiję su baltų kultūra, bet ...hmm Aš tiek neapsišvietus .
O kaip Lazarevas išsifruotų:
"Obuolys nuo obels netoli terieda"
"Lenk medį kol jaunas"
"Kaip pasiklosi, taip išmiegosi" ?

Aš tai šifruočiau taip - tai kalba apie padarus, katrie dauginasi partenogenetiniu (ar kaip ten) būdu - kai patino nereik . Kaip gyvalazdės pvz.

O jei rimčiau - šifruočiau labai panašiai kaip ir savo tris išvardintas.

Nu tai kad nesunku, kaip tik taip ir manau, čia tu rašai, kad tavo vaikai gimė prirašyti. O atsakymų į amžinus "kodėl" nežinau. Niekas nežino. Net karmos teorijų šalininkai. Ar pvz. praeitų metų cunamio aukos visos spec. tam kad vienoj vietoj buvo surinkti kaip praeities blogiečiai?
Kodėl Dievulis leidžia įvykt vienam ar kitkam nežinau. Jei žinočiau - būčiau Dievulis. Žinau tik kad kartais žmogui per užklupusį vargą išbrist padeda, bet tai jau kita kalba.


Ne neteisinga....Atsakyti už kažkokias kaltes kurių nė nesapnavai nė neįsivaizduoji , nors gyveni tvarkingai, neteisinga žaidimas nekaltais kūdikėliais tam kad tau kažkokie karminiai mazgai atsirištų. Tame viename gyvenime žmogui suteikiama n progų.
Jei tai būtų teisinga, būtų labai logiška, kad kažkokiu būdu būt visiem nustatinėjamos praeities gyvenimų tapatybės. Ir va kokia žavi ilgakasė mergytės sėstų ant amžių amžinųjų už tai, ką ji padarė būdama Stalinu.

Aš egoistiška . Savo vaikų judesiukus pirma pajutau aš, o ne kaži kokia kaimietė ar karalienė iš praeities. Pagimdžiau taip pat aš, o ne kažką pakartojau. Toje situacijoje aš esu karalienė ir mano vaikai unikalūs ir pirmieji, o ne progos kažkieno nenusisekusiems gyvenimams taisyti.