Aš irgi paskaitinėjau šią istoriją... Raudojau balsu ir džiaugiausi, kas esu viena namie... Man labai gaila Inesos Ugnelės
Taip, kad yra seneliai, draugai, tai labai gerai, bet NIEKAS NIEKAS šitam pasaulyje neatstos mergaitei mamos, kuriai tikrai dar ne laikas buvo išeiti. Manau, kad atsiras prieštaraujančių, sakančių, kad tokia Dievo valia... Bet man Inesos kaip ir mano vyro gyvenimo istorija(Vytukas taip pat mirė nuo vėžio) atrodo neteisinga
Kodėl išeina jauni gyventi norintys žmonės? Jau niekada nebeišsipildys jų svajonės, jau niekada jie nebepaims ant rankų savo vaikų, niekada neseks pasakų prieš miegą, nepasikalbės apie svarbiausius dalykus ir dar daug daug ko nebepadarys... Nesuprantu aš to Aukščiausiojo
(jei jis iš viso yra) valios
Inesos Ugnelė svajoja paglostyti mamos plaukus, švęsti jos gimtadienius, tiesiog nori, kad mama būtų šalia, o mūsų Ugnelė svajoja, kad tėvelis būtų šalia, klausia kada jis nusileis iš dangaus arba domisi kaip pačiai pas jį nukeliauti, nes nori pamatyti tėvelį, o man tokiais momentais širdis apsipila krauju, bet tramdydama ašaras seku mūsų vaikui tas nelemtas pasakas apie dangų, apie tai, kad tėveliui ten labai gerai, o pati jomis NETIKIU
Gal pasirodys, kad gailiuosi savęs, bet tikrai NE. Tik niekaip negaliu susitaikyti ir suprasti tokios gyvenimo neteisybės, kai kenčia tokie niekuo dėti vaikai
Linkiu stiprybės Inesos tėveliams, tikiuosi, kad Inesos Ugnelei likimas bus palankus (iš visos širdies to linkiu)
O daugiau nežinau ką pasakyti, nes mano Vytuko su mumis nėra 4 metai ir 2 mėnesius, bet žaizdos neužsitraukia, apie kažkokį tikėjimą ir kalbos būti negali
Nebenoriu daugiau tikėti iliuzijomis, nes kai jos subyra į šipulius labai sudėtinga atsitiesti. Man to padaryti vis dar nepavyksta
