kai sužinojau, o visai nesenai, nuėjau ir apkabinau, pabučiavau savo miegančią Ugnytę.... savo dukrytę..... Dieve, kodėl tiek daug neteisybės.....

Galim pasidžiaugt tik tuo dabar, kad Inesiukui nebeskauda, kiek ji iškentė.... Ji to nenusipelnė...... Mažai tokių žmonių mūsų tarpe, kokia buvo ji.... asmeniškai nepažinojau, bet labai dažnai apie ją pagalvodavau, sekdavau jos istoriją..... Ir tokia žinia liūdna....

Ramybės tau, Inesiuk, išsivadavus iš skausmų.... Lai visą Tavo stiptybė įsikūnija Tavo Ugnytėje.....
Uždegu žvakytę ir aš, šiltą ir karštą, kokia buvai TU.....